Šiandieną skaitysite dešimtis giliamintiškų straipsnių apie Kovo 11-ąją, nepamainomą straipsnių kurpėjų indėlį į Nepriklausomybę ir t.t., ir pan. Manau, kad verta prisiminti, kaip iš tiesų ėjome vingiuotu ir duobėtu keliu į Laisvę. Prasminga įvardinti, kurie gi žengė veržliai, o kurie – „Stepas po Stepo”. Tačiau įdomiausia, ir šiandienos geopolitiniame kontekste prasmingiausia, prisiminti valstybingumo atkūrimo prielaidas. Kaip per pusę amžiaus trukusią okupaciją išsaugojome Laisvės viziją, kas ir kaip ją puoselėjo sovietmečio gūdumoje? Tegul manieji samprotavimai kai kam ir nepatiks, bet tiesa jau tokia – anaiptol ne visuomet pūkuota.
Meluočiau sakydamas, kad kadaise visi gulėme miegoti ir keldavomės svajodami apie sovietų sąjungos žlugimą. Teko prisitaikyti, bemaž du šimtai tūkstančių tapo komunistų partijos nariais, dauguma tai darė vardan karjeros. Visgi, valstybingumo kibirkštėlę saugojo vyresniosios kartos žmonės, gerai pamenantys tarpukario – „smetoninę” – Lietuvą. Apie kažin kokį socialinį teisingumą joje nekalbėta ir nežinota, tačiau viena buvo visiškai kitaip, nei sovietizuotoje Lietuvoje – vyravo lietuviškumas. Uoli rusifikacija, kuriai nebyliai nepritarė net lietuviškieji partiniai šulai, sovietmečiu piktino daugumą. Lietuvybės siekis buvo bene pagrindiniu nemeilės sovietų imperijai ramsčiu.
Dažnas, jei ne daugelis, tuomet klausydavosi užsienio radijo stočių: „Amerikos balso”, „Laisvosios Europos radijo”, „Vatikano radijo”. Nors ir slopinamos sovietinių kagėbistų, neretai perpasakodavusios nuogirdas ir gandus, radijo laidos demaskuodavo sovietinio režimo melagingumą, ydas, negeroves. Nemenkas buvo ir ujamos katalikų Bažnyčios vaidmuo, nes režimo persekiojami kunigai ir pamaldesni tikintieji visuomenėje buvo gerbiami. Puse ausies dažnas buvo girdėjęs apie disidentų veiklą, vienas-kitas skaitė pogrindyje spausdintą „Katalikų bažnyčios kroniką”. Tikėjimas buvo savotišku pasipriešinimu sovietinei ideologijai, piršusiai agresyvų ateizmą.
Tautiškumo puoselėjimui smarkiai pasitarnavo etninės kultūros puoselėtojai – etnografiniai ansambliai, kaimo kapelos, liaudies teatrai, muziejininkai, istorikai, etnografai. Svarbų vaidmenį atliko herojinės dramos „Mindaugas”, „Herkus Mantas”, „Mažvydas”, realizuotos teatre bei kine. Ypatingas Dainų švenčių nuopelnas lietuviškos dainos ir žodžio puoselėjimui, nors švenčių renginius ir buvo apnikę sovietiniai propagandistai. Nereiktų nuvertinti ir lietuviškų roko grupių – „Hiperbolės”, brolių Tautkų grupės (vėliau pavadintos „Rondo”) ir kitų – dainų svarbos lietuviškumui.
Pasidygėjimą jaunuoliams kėlusi tarnyba sovietinėje kariuomenėje, dažnai lydima patyčių ir smurto, buvo tvirta atrama ryžtui veržtis iš imperijos gniaužtų. Daugumą, net ir rusakalbius, piktino sovietinėje būtyje įsivyravusi netvarka, kurią dažnas apibūdindavo piktokai, bet taikliai – „tvarka kaip prie ruso”. Kyšininkavimas, girtuokliavimas, visuotinis viso ko stygius (deficitas), korumpuotų funkcionierių ir valdininkėlių savivalė – menka dalis sovietinio režimo grimasų, piktinusių visuomenę. Buičiai skirtų prietaisų, rūbų, avalynės, maisto pramonių nerangumas ir nespėjimas tenkinti žmonių lūkesčius badė akis daugeliui.
Sugrįždami į Kovo 11-osios išvakares, privalome prisiminti, kad atbundanti žmonių valia teigiamai įtakojo dar senosios – sovietinio sukirpimo – Aukščiausiosios Tarybos veiklą. 1988-ųjų rudenį ta, dar komunistų ir komjaunuolių dominuojama, Aukščiausioji Taryba sugrąžino Lietuvai istorinius simbolius, o lietuvių kalbą paskelbė valstybine. Jau 1990-ųjų pradžioje ta pati, anaiptol ne laisvuose, o fiktyviuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba paskelbė negaliojančiais kadaise sukurptus „stojimo” į sovietų sąjungą aktus. Faktiškai tai buvo pripažinimu, kad Lietuvos traktavimas sovietų imperijos dalimi yra neteisėtas.
Istorikai anksčiau ar vėliau pripažins, kad laisvės siekį aiškiausiai deklaravo Lietuvos laisvės lyga, ryžtingai jai atitarė ir Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjunga. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis veikė gerokai nuosaikiau, neretai „vyniodamas į vatą” nepriklausomos valstybės idėją. Toks atsargumas sietinas bene su komunistų partijos narių gausumu Sąjūdyje, netrūko jų ir Sąjūdžio vadovybėje. Bandydami sėdėti ant dviejų kėdžių – komunistų partijos bei Sąjūdžio – partiniai veikėjai smarkiai stabdė laisvės siekio proveržį Sąjūdyje, uoliai lankstydamiesi Brazausko juokingai perfrazuotam angliškam posakiui „step by step”: anglų kalbos nemokėjęs funkcionierius jį išvertė „Stepas po Stepo”, sukeldamas audringą juoką.
Prisimindami galingas tautiškumo ir pilietiškumo bangas Atgimimo laikmečiu, kartais pagodojame, kad patriotinis ir visuomeninis aktyvumas yra priblėsęs. Nuogąstaujame, kad imantys vyrauti proliberalios – vartotojiškos – visuomenės akcentai nustelbia vieningumo ir pilietiškumo būtinybę grėsmės akivaizdoje. Rodos, teks prisiminti motyvus, paskatinusius „sovietinius žmones” – taip juos vadina aršūs sovietmečio visuomenės šmeižėjai – be ginklo rankose stojusius ginti televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą ir tą patį parlamentą. Kas imsis iniciatyvos žadinti patriotiškumą ir atsakomybę tėvynei – Prezidentas, premjeras ar kuris kitas aukšto rango valdžios atstovas – ar paliksime viską pavojingai savieigai? Parodys laikas.
(Nuotraukoje publikacijos pradžioje – mitingas 1987 m. rugpjūčio 23-ą prie paminklo A.Mickevičiui, skirtas Molotovo-Ribentropo pakto pasekmėms. Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
