Trečiajame mūsų eros amžiuje Romos imperija išgyveno vieną didžiausių krizių savo istorijoje. Ekonomika žlugo: ūkininkai bankrutavo, didėjo mokesčiai, o prekyba smuko. Barbarai vis dažniau įsiverždavo į Romos provincijas, o centrinė valdžia nebegalėjo veiksmingai ginti savo sienas. Visa tai lėmė imperijos skilimą ir atskiros valstybės – Galijos imperijos – atsiradimą jos žemėse.
Kaip viskas prasidėjo
Nepriklausomos Galijos idėja kilo I mūsų eros amžiuje, kai per pilietinį karą galų gentys bandė sukurti savo valstybę. Tačiau šis sukilimas buvo greitai numalšintas. Tačiau 260 m. po Kr. panašų planą įgyvendino romėnų vadas Markas Kasianijus Latynijus Postumas, kilęs iš romanizuotos Galijos. Postumas vadovavo romėnų legionams Reino pasienyje ir turėjo didelę karinę galią. Tuo pat metu Romoje padėtis buvo chaotiška: imperatorius Valerianas pateko į persų nelaisvę, o jo sūnus Galilėjus liko vienintelis valdovas, tačiau neturėjo autoriteto tarp provincijų valdytojų. Nepasitikėdamas Postumu, Galilėjus paskyrė savo sūnų Saloniną ir prefektą Silvaną jį prižiūrėti. Netrukus padėtis smarkiai pablogėjo: frankų ir alemanų ordos prasiveržė per sieną ir surengė pražūtingus žygius į Galiją ir Ispaniją. Tik didelėmis sąnaudomis pavyko atkurti tvarką, ir Postumas čia atliko svarbų vaidmenį. Tačiau jo konfliktas su Silvanu dėl karo grobio sukėlė legionierių maištą.
Galų imperijos įkūrimas
260 m. vasarą Postumo kariai paskelbė jį imperatoriumi. Netrukus jo valdžioje atsidūrė Žemutinės Germanijos, o vėliau ir visos Galijos kariuomenės. Pagrindinis pasipriešinimo sukilimui centras buvo Colonia Agrippina (dabartinis Kelnas), kur prieglobstį rado Saloninas ir Silvanas. Tačiau po ilgos apgulties miestas pasidavė, o Postumas įsakė suimtuosius Saloniną ir Silvaną nužudyti. Taip atsirado nauja valstybė, kuri visiškai atkartojo romėnų politinę sistemą: buvo šaukiamas senatas, kasmet renkami konsulai, o pats Postumas gavo savo pretorijonų gvardiją. Jo valdžioje atsidūrė ne tik Galija, bet ir Ispanija bei Britanija.
Galų imperijos nuosmukis
Postumas sėkmingai gynė vakarines sienas nuo germanų, tačiau jo valdymas nebuvo stabilus. 268 m. imperijoje kilo sukilimas ir jis buvo nužudytas. Po jo sekę valdovai buvo keičiami vienas po kito: Marijus, Viktorinas, Tetrikas. Galiausiai valdžia atiteko Gajui Pijui Ezuvijui Tetrikui, senatoriui, kuris pasirodė esąs silpnas vadovas. 274 m. Romos imperatorius Aurelianas, kuris anksčiau buvo pavergęs Rytus, perkėlė savo kariuomenę į Vakarus. Nematydamas galimybių laimėti, Tetrikas slapta derėjosi su Aurelianu dėl pasidavimo ir paliko savo karius. Netekusi vadovavimo, galų kariuomenė greitai buvo sumušta, ir Galijos imperija nustojo egzistuoti. Šis epizodas buvo vienas iš daugelio ženklų, rodančių, kad Roma jau trūkinėja per siūles. Tačiau dar po šimtmečio barbarai ją galutinai sugriovė ir pavertė istorija.
