Pamatę iliustraciją, imate prisiminti sipajų sukilimą Indijoje XIX amžiaus viduryje? Teisingai – tuomet britų imperialistai sukilėlius žudė, pririšdami prie pabūklo vamzdžio ir peršaudami. Žiaurumu retas mirties bausmės būdas, bet imperialistams jokių ribų nebuvo. Imperijos klestėjo nuo pat neatmenamų laikų, grobdamos viena kitą, pavergdamos kaimynines šalis. Patobulėjus laivybai, britų imperija ėmė versti kolonijomis tolimas šalis ir nepaprastai pralobo. Techninė imperijų pažanga lydėjo besaikį pavergtų šalių plėšimą ir skurdinimą. Taip pirmasis metro Londone buvo įrengtas XIX amžiaus 7-ame dešimtmetyje, kai (pvz.) Lietuva tebuvo grynai agrarinis kraštas. Bet palikime istoriją ramybėje ir pabandykim paprognozuoti ateitį.
Galingiausioje pasaulio valstybėje matome ryškų pavyzdį aukščiausiame poste įsitaisiusio milijardieriaus. Aplink jį sukasi kiti, ėmęsi savaip tvarkytis valstybinėse institucijose. Svarbu tai, kad jau ne oligarchų statytinis yra prie valstybės vairo, o vienas jų. Savaime suprantama, kad anaiptol ne visiems oligarchiniams klanams parankūs pirmieji valstybės asmenys, tad vyksta pokiliminė milijardierių kova dėl įtakos. Keistas oligarchizacijos pavyzdys yra putininė imperija. Soste įsitaisęs sūtrauka nebuvo megaturčiumi iki tapimo diktatoriumi, bet pralobo besaikiai vogdamas šalies turtus, kartu su nusikalstamu sėbrų klanu.
XIX ir net XX amžiuje imperijos savąją įtaką rėmė brutalia ginkluota jėga ir itin žiauriu nepaklusniųjų baudimu. Tai nebuvo jokia naujiena, nes nuo pat senovės užkariautojai-imperialistai nesibodėjo pavergtuosius engti ir žudyti. XXI amžiuje šiuo keliu nuėjo putininis režimas, tačiau demokratiškomis save pasiskelbusioms šalims represiniai metodai nebetinka. Imama veikti kitais, subtilesniais, tačiau taip pat veiksmingais būdais. Muitų karai, nepriklausomų šalių ekonominis spaudimas, net ir kariniai veiksmai ima nebestebinti. Turtingesnio ir galingesnio metodai ima priminti seną posakį „tikslas pateisina priemones”, kai silpnesnis bus visais būdais verčiamas paklusti turtingesniojo diktatui.
Apie elementarią etiką ir pagarbą partneriui kalbėti neverta. Laukinio kapitalizmo biznio ryklių metodai 1:1 perkeliami į tarptautinius santykius. Tokios tendencijos mielos diktatorių širdims, kurioms tarptautinės teisės postulatai yra greičiau kliūtis savininkiškų užgaidų įgyvendinimui, o ne aksiomos. Ar pasaulis iš demokratijos, tegul ir apsnūdusios bei lėtapėdės, epochos nusiris atgalios į imperijų laikmetį, kuriame karinę jėgą keičia finansinė? Ar pamatysime kitą pasaulį, kurį vėl imsis dalintis kelios neoimperijos, valdomos ne itin prognozuojamų veikėjų? Ką gali priešpastatyti žmogiškoji civilizacija brutaliam sostuose įsitaisiusių turtuolių diktatui, primenančiam ekonominį terorizmą?
Tikėtina, kad Europos šalims teks noromis nenoromis prisiminti seną pasaką apie surišamą šluotą, kurios žabus buvo lengva laužyti po vieną, bet surišti kartu jie tapo tvirtu daiktu. Sunkoka bus Lietuvėlei, norinčiai ir turtingajam ponuliui įtikti, ir draugų kaimynystėje neužgauti. Pamatysim, kaip „išvairuos” mūsų vadovai, o kaip užkardys naujųjų imperialistų ambicijas civilizuotas pasaulis?
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
