IV a. pr. m. e. gyvenęs graikų istorikas Eforas iš Limos žinomas kaip pirmosios pasaulio istorijos autorius. Tarp daugybės jo darbų yra pasakojimas apie „klestinčią Tarteso turgavietę, garsų senovės miestą, kurį plovė upė, plukdžiusi didelius kiekius aukso, sidabro ir vario“. Iki XX a. pradžios šios civilizacijos pėdsakų nebuvo, ji buvo tapatinama su Platono legendine Atlantida ir laikoma vienu iš daugelio senovės pasaulio mitų. Tačiau pastaruoju metu Pirėnų pusiasalyje buvo aptikta senovinių radinių, kurie tapo neginčijamais šios paslaptingos civilizacijos egzistavimo įrodymais.
Šalis, kurioje niekada netrūksta sidabro ir aukso
Seniausias Tarteso, kaip išsivysčiusios civilizacijos ir žemės, kurioje gausu sidabro ir aukso, paminėjimas randamas siciliečių poeto Stesichoro iš Himeros eilėraščiuose, senovės istorikų Plinijaus, Hekatėjaus ir Herodoto veikaluose, taip pat Eforo iš Limos, kuris kartu su Ksenofontu buvo svarbiausias IV a. istorikas, daugiau kaip trisdešimtyje tomų aprašęs senovės pasaulio istorinius įvykius, „Pasaulio istorijoje“. Tartesas minimas ir Biblijoje – Pirmoje karalių knygoje, Ezechielio knygoje ir Jonos knygoje. Istorikų teigimu, Tarteso civilizacija pietvakarinėje Pirėnų pusiasalio pakrantėje išsivystė XII-V a. pr. m. e. Jos ašis buvo Tarteso upė, kurią romėnai vadino Betisu – naftos upe, o arabai – Gvadalkivyru – didžiąja upe. Tartesai turėjo savo kalbą ir raštą, kurie skyrėsi nuo kaimyninių tautų kalbų.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam metam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
