Bando amerikiečiai suregzti taikos derybas. Tai su ukrainiečiais šnekasi, tai su grobuonimis. Kaip niekur nieko kalbasi su kariniais nusikaltėliais. Padarais, pamynusiais žmoniškumą ir padorumą. Išgamomis, kaltais dėl milijonų kančių ir šimtų tūkstančių žūties. Barbarais, okupavusiais kaimynės žemes. Niekšais, meluojančiais į kairę ir į dešinę be mažiausių sąžinės skrupulų. Sąžinė jiems, kaip skambiai pasakė vienas Lietuvos veikėjas, yra „ne šio pasaulio kategorija”. Užgrobę penktadalį kaimynės žemių, sugriovę miestus ir gyvenimus, dvikojai padarai šiandieną meiliai burkauja su amerikiečiais. Vyksta „taikos derybos”, o ne visuotinis agresorės ir okupantės pasmerkimas. Pasaulis laukia, kas nutiks Ukrainai ir ukrainiečiams.
Pati Ukraina išdidi. Ji daug prarado, tačiau daugel ir atrado. Įrodė sau esanti didinga nacija, pačia geriausia šio žodžio prasme. Tauta, turinti daugybę didvyrių, nebojančių aukoti gyvybę už tėvynės ir tėvynainių laisvę. Išsigryninusi penktosios kolonos išdavikus ir kolaborantus. Jų Ukrainoje – nors vežimu vežk, bet niekšeliai paspaudė uodegas prieš tautos tvirtybę. Ukraina atsilaikė prieš agresyviausios Europoje, o gal ir pasaulyje, ordos niekšiškumą. Kraugeriai gerai gavo į šlykščius snukius ir dosniai patręšė savaisiais lavonais Ukrainos žemes. Ukraina įrodė, kad kilnus Dovydas gali atsilaikyti prieš niekšišką Galijotą, jei tik sulauks draugų pagalbos.
Ukraina nukraujavo, tačiau išliko. Valstybe ir nacija, kuri neabejotinai ras jėgų atsitiesti po okupanto smūgių. Šalimi, galutinai demaskavusia putininės chuntos nusikalstamumą. Jis, atrodo, visai netrukdo azijiečiams varyti biznį su diktatoriumi – kariniu nusikaltėliu. Nemeilė europiečiams diktuoja norą pasipelnyti ukrainiečių žūčių ir kančių sąskaita. Pinigai kinams ir indams nekvepia žuvusių ukrainiečių krauju. Noras pralobti rusiškosios imperijos turtais mikliai užmigdo pataikūnų sąmonę. Putino imperija būtų jau senai uždususi karo purvuose, jei merkantilūs vertelgos „nevarytų biznio” su ja.
Bet grįžkim Lietuvon. Kariavę Ukrainoje lietuviai tiesiai rėžia, kad esame užsiliūliavę NATO pagalbos vizija. Knarkdami snaudžiame, tikėdamiesi, kad mus gins amerikiečiai, vokiečiai, lenkai ir bemaž visa Europa. Ar sugebėtume mobilizuotis savarankiškai gynybai, nebodami mirtino pavojaus? Ar susitelktume taip, kaip Sausio 13-ąją ar Atgimimo laikais? Pasiskaičius šiandienę žiniasklaidą, atrodo, kad mūsų prioritetai kol kas kiti. Ne apie garbingą praeitį rašoma ar priešinimąsi sovietų imperijai, o apie pupyčių batus, ratus ir papus. Tokia Lietuvos žiniasklaida šiandien – šiurpiai subulvarėjusi.
Kaip žadintume tautą vienybei, kadaise prikeltai Atgimimo spaudos ir tautiškumą atgavusių radijo bei televizijos? Kokias vertybes siūlytume skaitytojui ar žiūrovui? Rodos, verta prisiminti po keliasdešimties metų sovietinės okupacijos atgaivintas vertybes – tautiškumą, pilietiškumą, patriotiškumą, visuomeniškumą. Ar šios Atgimimo laikmečio tiesos dominuoja šiandienėje žiniasklaidoje? Deja, bet jos yra labiau epizodinės, nei kasdienės. Komercinis turinys, vienadieniai skandaliukai, politikų rietenos, bulvarinės naujienos užgožę vertą proto ir sielos turinį. Ar prasminga valstybei finansiškai prisidėti prie tokios „greitukės” rašliavos kurpimo? Nesu tikras.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
