Murmanskas – uostas Šiaurėje, tad ir klimatas jame atšiaurus. Tarnaujantis daugiausiai putininės imperijos laivynui, tad prisodrintas jūrininkų. Nesenai socialinius tinklus įaudrinusio vaizdo įrašo stopkadre – jūrininkų garbės sargyba. Belaukiant diktatoriaus, nedidukas jo saugumo tarnybos darbuotojas graibo išrikiuotus sargybos karius. O jei kuris nors turi pasislėpęs kokį durklą ar šovinį kišenėje? Ims ir pykštels šmikiui į kaktą, ar kiaurai perdurs… Tenka ir automatų durklus plastikiniais pakeisti, ir tuščiavidures buožes pagaminti, kad kuris nors kareivėlis netikšai nebaksteltų ar neužtvotų. Nes susna bijo – prisidirbęs yra ne iki kaklo, o iki paties pakaušio. Todėl ir bijo. Ir ne tik jis vienas – tokių diktatoriukų pasaulyje netrūksta.
Antai, Gudijos ūsuotasis irgi šnairuoja į mažiausią užuominą nepagarbos jam. Apie pasikėsinimo pavojų net nekalbu – gyvena nuolatinėje užsitarnauto atpildo baimėje. Nors ūsočių ir sergėja šimtai saugumo tarnybos smogikų, pasiruošusių susidoroti su savąja motina, jei tik ši išdrįstų užsimoti prieš bulvinį fiurerį. Bedrebindamas kinkas, prisiprašė savo sėbrą iš Rytų pamėtėti jam branduolinių ginklų. Pasikvietęs putlerio propagandistę Sūkabejevą, prieš kameras jai išdidžiai aiškino, kiek milijonų galėtų kaip mat užmušti jam atgabentais branduoliniais užtaisais. Ar įsivaizduojate kurį nors blaivaus proto vadovą, paistantį apie galimybę sunaikinti milijonus niekuo dėtų žmonių? O ūsočius blevyzgoja apie tai. Nes bijo, tragiškai bijo teisingumo.
Dar vienas nutukėlis diriguoja vargo stekenamai šaliai, kur dažnas nežino termino „sočiai pavalgyti”. Irgi apsistatęs beprotiška apsaugos tarnyba, kuri už smarkesnį pirstelėjimą diktatoriaus link gali suorganizuoti nemenkus nemalonumus, jei ne cypę. Įtarus ir suktas, klastingas ir pasipūtęs, dručkis vaizduoja esantis pasaulio bamba, nes tautiečiai jam iki žemės lenkiasi, o apsauginiai it skalikai šuoliuoja šalia valdovo limuzino. Ir šis veikėjas iki kaulo smegenų persunktas įtarumo ir baimės, nes sostan sėdo ne dėl nuopelnų ar intelekto, o dėka Azijoje nuo senovės vyraujančios dinastijų mados.
Knibžda diktatoriais Afrika, kurioje korupcijoje paskendę karaliukai jau nebepasitiki niekuo, tad vietinių apsaugą keičia iki dantų ginkluotais vagnerių smogikais. Šie, prigėrę sirų ir ukrainiečių kraujo, nesiceremonina su afrikiečiais, juolab jokios atsakomybės už kankinimus ir žudynes nebijo sulaukti. Tiek Europos paribyje, tiek Afrikoje ar Azijoje įsitvirtinusius diktatorius vienija keli dalykai. Pirma – besaikis užgrobtos (užvaldytos) šalies išvogimas. Norėdami „parišti vagyste”, kaip kad nusikaltėlių gaujose „parišama” krauju, diktatoriai leidžia artimiausios aplinkos sėbrams vogti kiek godumas leidžia. Tuomet šias marionetes karaliukai tvirtai laiko už vadžių, nes mažiausias nelojalumas gresia vagysčių išaiškėjimu ir drakoniška bausme.
Antra, diktatoriams jų valstybių gerovė nė motais. Skurde ir varge gyvenantys engiamų šalių piliečiai karaliukams nerūpi. Mažiausias nepaklusnumas – ir belangėn už „armijos diskreditavimą” ar dar ką nors. Vadovaujamasi NKVD kraugerių principu „būtų žmogus, o straipsnis (baudžiamojo kodekso) atsiras”. Taigi, visus tironus vienija absoliuti nemeilė išvagiamai valstybei ir jos žmonėms. Tiesa, tenka dosniai šerti gausią apsaugą, kad beširdžiai smogikai uoliai gintų savo šeimininką ir savo pačių gerovę. Privalu leisti vogti ir valdininkams, kad juos tenkintų režimo dovanota pasipelnymo galimybė.
Trečia, visi šie netikšos bijo. Bijo neišvengiamos atsakomybės už daugybinius nusikaltimus, visišką teisės ir moralės pamynimą, abejingumą valstybės ateičiai, liaudies nuskurdinimą, karus ir ginkluotus konfliktus, besaikį lėšų taškymą militarizavimui (koks gi karaliukas be ginkluotės?). Paskendę turtuose, padlaižių meilikavime ir apsimestinėje sėbrų pagarboje, diktatoriai negali atsikratyti baimės jausmo, vis primenančio apie būsimą skrydį iš sosto. Tiesiai kaliūzėn, kuri jau ilgai laukia persenusių pūzrų, senokai virtusių istorinėmis atgyvenomis. Tad nebijokim jų mes – tegul jie bijo, nes anksčiau ar vėliau lemtis prie jų prisėlins.
