Senovės Irano gyventojai sukūrė savitą ir labai išsivysčiusią civilizaciją, kurios vienas didžiausių pasiekimų – senovės persų raštas. Jame yra tik keturiasdešimt trys ženklai, kitaip nei, tarkime, akadų klišiniame rašte, kur ženklų skaičius viršija šešis šimtyus. Tačiau persų raštas buvo ypatingas: juo daugiausia buvo rašomi iškilmingi užrašai, kuriais buvo puošiami valdovų kapai, rūmų sienos ir kolonos, išraižomi metaliniai indai, ginklai, akmeninės vazos ir antspaudai. Garsiausias iš šių užrašų yra Behistūno užrašas, iškaltas to paties pavadinimo uoloje, esančioje tarp Hamadano ir Kermanšacho miestų. Senovėje šios penkių šimtų metrų aukščio stačios uolos, laikomos šventa, papėdėje ėjo kelias, jungiantis Babiloniją su Midija ir kitomis į rytus nuo jos esančiomis šalimis. Per pastaruosius šimtmečius šiuo keliu keliavo Irano valdovų armijos, Aleksandro Didžiojo falangos, būriai arabų užkariautojų ir abiejų pasaulinių karų kariai. Visi jie smalsiai žvelgė į nesuprantamus ir paslaptingus raidyno ženklus. Neretai kareiviai trumpo poilsio metu pramogaudami šaudydavo į juos.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
