O prasidėjo viskas nuo Plutarcho. Aprašydamas senovės spartiečių gyvenimą ir papročius, jis pasakojo apie neįtikėtiną jų žiaurumą: esą vyresniųjų nurodymu, sergantys ir neišnešioti kūdikiai buvo atimami iš motinų ir metami į gilią olą, kad būtų išsaugotas „rasės grynumas“. „Tėvas negalėjo pats disponuoti vaiko auklėjimu – jis nunešdavo naujagimį į vietą, vadinamą „lescha”, kur sėdėdavo seniausi giminės filosofai“, – rašo Plutarchas. „Jie apžiūrėdavo vaiką ir, jei matydavo, kad jis stiprus ir gerai sudėtas, liepdavo auklėti… Jei vaikas būdavo menkas ir negražus, jį išsiųsdavo į Apotektą (taip vadinosi prarajos prie Taigetos), manydami, kad jo gyvybė nereikalinga nei jam pačiam, nei valstybei, nes jam nuo pat pradžių buvo atimta sveikata ir stiprybė. Dėl tos pačios priežasties moterys savo naujagimius prausdavo ne vandeniu, o vynu, taip tikrindamos jų savybes: sakoma, kad nuo nesumaišyto vyno miršta ištiktieji insulto ir apskritai ligoniai, o sveikieji sutvirtėja ir tampa dar stipresni.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
