Sovietiniais laikais kuro neatsakingai negailėta, tad šaltesnę žiemą radiatoriai buvo tokie karšti, kad negalėdavai priliesti, todėl net sienos už radiatorių pajuosdavo. Įėjęs į pernelyg prišildytą patalpą, dažnas nesusilaikydavo nepasakęs populiarų anuomet posakį: „Na, ir Taškentas čia!”. Tuo norėta pabrėžti, kad yra gerokai perkaršta, nes Uzbekijos sostinėje išties labai karšta, o kitu metų laiku – smarkūs šalčiai. Klimatas Taškente ne iš lengvųjų, bet tai netrukdo jame gyventi bemaž trims milijonams žmonių. Taigi, viename Uzbekijos didmiestyje yra daugiau gyventojų, nei visoje Lietuvoje. Keliaujančių į Uzbekiją šiandieną nėra gausu, nors Taškentas ir pati Uzbekija gerokai pasikeitė po sovietų sąjungos griūties. Uzbekai atsisakė kadaise jiems primestos kirilicos, pervadino aikštes ir pastatus, kuriems buvo prikergti sovietinių veikėjų vardai. Taškentas iš margo miesto tapo „baltuoju”, bet tai paaiškinama ne vien estetiniais sumetimais. Baltos sienos geriau atspindi alinančią saulės kaitrą, todėl daugelis pastatų Rytų šalyse ar Vidurio Azijoje yra šviesūs.
Didžioji mečetė Taškento senamiestyje XX a. pradžioje. Titulinėje nuotraukoje – turgus Taškente priešais Bekliarbeko mečetę XX a. pradžioje.
Dažnas apie Taškentą yra girdėjęs du dalykus: jame nelengvas klimatas, o septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje miestas itin smarkiai nukentėjo žemės drebėjimo metu. Tuomet visos sovietų sąjungos statybininkai dirbo miesto atstatymo darbuose, ir per keletą metų intensyvių darbų Uzbekijos sostinė atsitiesė naujam etapui. Nemenkas ir Lietuvos statybininkų indėlis į Taškento prikėlimą iš griuvėsių, nors uzbekų ir lietuvių mentalitetai gerokai skiriasi dėl religijos, šimtamečių tradicijų ir t.t. Šiandieną pakviesime jus geriau pažinti Taškento istoriją, iliustruodami ją XX amžiaus pradžios vaizdais, kai uzbekai, kaip ir lietuviai, buvo carinės imperijos įkaitai.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
