Abramian buvo ne tik puiki mokytoja, bet tikra pedagogė. Pertraukų metu jos klasėje skambėjo „Pink Floyd’ų” muzika, gal todėl KGB bilduku buvęs mokyklos direktorius perkėlė ją iš jaukaus kabineto koridoriaus gale į priešais aktų salę buvusį kabinetuką drėkstančiomis lubomis. Pamokų metu ji ne aklai dėstė vadovėlines tiesas, o skatino įdomias diskusijas, nes buvo plačių pažiūrų asmenybė. Užsukti į ramioje M.K.Oginskio gatvelėje buvusį erdvų Abramian butą galėjai iš anksto neįspėjęs. Gražuolės dukros neieškojo žodžio kišenėje, o plačioje roko gamoje rinkosi Janis Džoplin muziką. Atitekėjusi Lietuvon iš tolimokos Armėnijos, Abramian išmoko puikiai kalbėti lietuviškai, skirtingai nuo kitų rusų kalbą dėsčiusių, bet visai nesikuklino savojo „baltosios varnos” statuso. Toks jai priskirtinas, nes sovietmečiu tik retas ne lietuvis pasiryždavo mokytis kertinių Lietuvos gyventojų kalbą.
Pasakoti apie daugumos mėgtą pedagogę galima būtų ilgokai, tačiau apybraižos tema kita, tad prisiminsiu tik vieną jos frazę, tapusią ir mūsų laikmečio aktualija: „Kai žmogus negali pasigirti pasiekimais, jis labai greitai prisimena savo tautybę”. Koks taiklus pastebėjimas! Išties, nereikia būti nei profesoriumi, nei garsiu mokslininku ar įžymiu menininku, nereikia pasiekti sportines aukštumas ar išgarsėti neeiliniu intelektu – pakanka būti, pvz. rusu. Tuomet išdidžiai rėži „Aš – rusas” ar „Mes – rusai”, ir, suprask, tai jau kokybės standartas kitų – antrarūšių atsilikėlių – tarpe. Kažin kur jau girdėta? Taip, prieš devynias dešimtis metų fanatikai Vokietijoje buvo įsukę kruviną susidorojimo su kitataučiais – pirmiausia, žydais – mėsmalę.
Paradoksalu, bet praėjus bemaž ketvirčiui XXI – pažangos, techninio progreso, stulbinančių permainų – amžiaus, fašizmo grimasa vėl šiepia pasauliui dantis. (Nacionalsocialistai – toks buvo formalus nacių gaujos pavadinimas – vėl kelia galvą už Atlanto, savąją naciją mėgindami išaukštinti virš kitų.) Bandykim įžvelgti paraleles tarp nacistinio Vokietijos režimo, ir „riešutmedžiu” pasaulį bauginančio putininio režimo nusikalstamų darbelių bei bruožų. Hitleris, žinia, aukštino vokiečius, kaip, atseit, išskirtinę rasę, ypatinga neapykanta degdamas žydams ir „antrarūšiams” slavams. Putinas, rodos, irgi nuolat pabrėžia „rusų pasaulio” pirmenybę prieš kitas kultūras bei tautas, jo dosniai šeriami propagandistai išsijuostą šmeižia „geiropą”, t.y. mus – europiečius.
Tiesa, esama skirtumo tarp hitlerinės ir putininės „meilių” savosioms šalims bei tautoms: fiureris svajojo apie vokiečių tautos įsigalėjimą ir stengėsi ją praturtinti, kad ir nusikalstamu keliu, o „deržavos” vadeiva savąją imperiją negailestingai parceliuoja, talkinamas iki paausių prisivogusių sėbrų gaujos. Taigi, skirtumas akivaizdus: nacių lyderis išties stengėsi praturtinti Vokietiją, o rusiškosios imperijos diktatorius savąją šalį ir jos žmones tiesiog engia. Pastarasis netikša susiduria ir su nemenku tautiniu iššūkiu: šiandienėje „deržavoje” gyvena bemaž šimtas kitų – ne rusų – tautų ir tautelių, kurios šimtmečiais rusinamos, o jų kultūros laikomos menkomis. Kaip gi gali jos prilygti „didžiai ir galingai” rusų kalbai ar kultūrai, jei nuo mažumos yra auklėjamos aklai vadovautis dogma „velyk ir mogūčij rūsskyj jazyk” („didi ir galinga rusų kalba”, rus.)? Suprask – visos kitos kalbos menkos ir varganos.
Nestebina, kad pažįstamas man – lietuviui – į akis rėžia suvargusiose smegenyse kirbančią panieką kitataučiams: „Žinai, lietuvių kalba juk tokia skurdi…”. Labai „skurdi” toji mūsų lietuvių kalba: bemaž trisdešimtyje Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų surašyti „tik” trys milijonai žodžių – daugiau, nei žmonių Lietuvoje. Bet, „lietuvių kalba skurdi”, o rusų – „didi ir galinga”… Rusiškasis fašizmas – rašizmas – atgrasus ir pasibjaurėtinas visose savo apraiškose, kaip ir kitų nacistinių teorijų grimasos. Bet grįžkime prie nacių ir rašistų „giminystės”: panieka kitų tautų atstovams tik menka dalis panašumo. Agresija, išvirstanti žudikiškais kariniais konfliktais, sadistišku civilių žudymu, negailestingu kultūros vertybių naikinimu – nacistinio ir rašistinio režimų bendri bruožai.
Kiaurai melu persmelkta propaganda, nuolat kurstanti agresiją ir neapykantą – it to paties išsigimėlio atspindžiai tiek nacių, tiek („deržavos”) neonacių veidrodžiuose. Smerkdami nacistinio režimo nusikaltimus ir girdamiesi pergale prieš jį, putininiai neonacistai čia pat vykdo kruvinas žudynes Ukrainoje. Taigi, savo „mokytojus” jie uoliai pralenkė veidmainiškumu, besaikiu žiaurumu ir šovinizmu. Neatsitiktinai militarizmas persmelkė putininės imperijos visuomenę iki pat vaikų darželių, kuriuose mažyliai rengiami karinėmis uniformomis ir mokomi marširuoti. Tokio smegenų plovimo ir nacistinio-rašistinio auklėjimo pavydėtų pats nacių propagandos vadovas Gebelsas! Savąją liaudį žmonėmis nelaikantis diktatorius gėrisi „sėkmingai” įvykdytu liaudies – „deržavoje” nesama nei visuomenės, nei nacijos – nukvailinimu ir mėgaujasi galimybe besaikiai vogti, nesibijant atsakomybės.
Beje, apie nacių lyderį niekaip neišeina pasakyti, kad jis nesigėdindamas apvoginėjo Vokietiją. Taip, buvo susikūręs patogų ir prabangų gyvenimą, tačiau nei pats, nei artimiausia aplinka neengė šalies ir tautos. Tiesa, nacių vadeivų šutvės darbeliai Vokietijai baigėsi tragiškai, kitaip ir būti negalėjo. Kuo baigsis putininės klikos nusikalstama veikla ir imperinės užmačios? Atsakymą duos civilizuoto pasaulio valia, ryžtas ir vienybė, jei tik valstybių lyderiai galų gale atras juos palaimingai sotaus gyvenimo terpėje. Vilsimės, kad putininiai neonaciai neužplūs Europą žudikiška minia.
