Viena iš Vakarų Romos imperijos žlugimo priežasčių (ne pati svarbiausia, bet vis dėlto reikšmimga) buvo tai, kad soste trūko stiprių ir protingų asmenybių. Buvo žymių generolų, tokių kaip Stilichas ar Aecijus, valdžioje buvo ryškių moterų, tokių kaip, tarkime, Gala Placidija, tačiau imperatoriams atvirai nesisekė. Pavyzdžiui, Augustas Honorijus, valdęs nuo 395 iki 423 metų. Imperija tuo metu dar tebeturėjo pudros, ir niekas negalėjo pagalvoti, kad didžioji Roma žlugs galutinai ir negrįžtamai. Tačiau Honorijus savo netolimą valdžią vos neparklupdė pernelyg anksti. Pradėkime nuo anekdoto. Istorikas Prokopijus iš Cezarėjos pasakoja, kad vieną vakarą Honorijaus, besimėgaujančio įprastu ramiu tinginiavimu, rūmuose pasirodė vienas jo eunuchų ir liūdnu balsu pranešė:
– Neįsakyk bausti, augustai, bet Roma pražuvo.
– Kaip tai žuvo? – nustebo Honorijus. – Aš gi ją maitinau dar šį rytą.
Imperatorius pamanė, kad kalbama apie jo mėgstamą didelį ir labai baikštų gaidį, kurio vardas buvo Roma. Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo ne gaidys, o miestas ir kad jį užėmė Alarikas, negailestingas barbarų vadas. Jis jį užėmė, apiplėšė ir išžudė daugybę gyventojų.
– Ak, štai ką tu turi omenyje, – tarė Honorijus, nusiramino ir tęsė malonias procedūras.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
