Dažnai apsilankau knygų „nameliuose”: šiose keityklėlėse, įprastai įrengtose atitarnavusiose taksofono būdelėse, galima aptikti įdomių leidinių, o ir nebereikalingiems rasti naujus šeimininkus. Putinui pradėjus grobikišką karą Ukrainoje, atiduotuvėse padaugėjo rusiškų leidinių. Sykį aptikau gerą pusšimtį puikiai išleistų rusiškos klasikos leidinių, chaotiškai sudėtų matomiausioje vietoje. Nepatingėjau perdėti knygas į apatines atiduotuvės lentynas: neišmečiau į netoliese esančią šiukšlinę, neniokojau ar kitaip nepažeminau, bet perdėjau apačion, kur jiems ir vieta. Laikas rusiškai klasikai pabūti paribyje, kad ateity galėtų rasti jai pritinkančią vietą. Rusiškoji klasika ilgą laiką šalo keityklėlėje, kol atrado jos pasiilgusį skaitytoją…
Nemanykit, kad esu rusofobas: priešingai, kadaise aktyviai domėjausi rusų literatūra, o Gogolį skaičiau originalo kalba, o ne verstiniuose leidiniuose. Beje, Nikolajus Gogolis yra įdomus atspindys carinio laikmečio imperinės politikos. Rusiškuose informaciniuose portaluose jis apibūdinamas taip: „Ukrainiečių kilmės rusų rašytojas”. Įdomu, kodėl gi „ukrainiečių kilmės” rašytojas rašė rusiškai, o ne gimtąja – ukrainiečių – kalba? Todėl, kad ukrainiečiai, kaip ir kitos carinėje imperijoje vargusios ne rusų kilmės tautos buvo aršiai rusifikuojamos, rusinamos. Galbūt todėl mistinę filosofiją mėgęs, ypač gražiai ukrainietiškus papročius bei mitus aprašęs Gogolis pasirinko kūrybai rusų kalbą?..
Šiandien rusiška kultūra daugumai yra atgrasi. Ne tik todėl, kad putininė imperija gviešiasi vis naujų ir naujų žemių bei nuolankių vergų, o patys rusai mirksta gilioje, kolektyvinėje, nuodėmėje. Bodimės „rusiškuoju pasauliu” dėl atgailos nebuvimo, net menkų jos apraiškų stygiaus. Putininis režimas per ketvirtį amžiaus išugdė mankurtus, dėl menkos išmaldos pasiryžusius mesti belangėn piliečius, išdrįsusius tarstelti bent žodį prieš diktatūrą. Naujoji fašizmo apraiška, taikliai pavadinta „rašizmu”, įsibėgėjusiame XXI amžiuje demonstruoja neįtikinamo masto terorą prieš kitaminčius. Visgi ir tokioje aplinkoje turėtų rasti vietą atgaila, būdinga ne tik kiekvienam krikščioniui, bet elementarią sąžinę išsaugojusiam žmogui. Rusijoje to, deja, nėra.
Gerai pamenu siautulingus Atgimimo laikus, kai sovietiniam režimui dar tebeturint represinius organus, ne tik lietuvaičiai, bet ir tie patys rusai išdrįso tarti tiesos žodį, vaduodamiesi iš sovietijos gniaužtų. Kai Lietuvą žadino „laisvės paukštė” – Algirdo Kaušpėdo lyderiaujama „Antis”, aplėkusi bundančią Tėvynę, sovietijos gilumoje ėmė reikštis galingos roko grupės, išjudinusios visą imperiją. Iki šiol manojoje vinilų kolekcijoje tebėra „DDT”, „Akvarium”, „Alisa”, „AVIA”, „Mašina vremeni”, „Zvuki Mu” ir kitų ano laikmečio roko gigantų diskai, pulsavę galingu laisvėjimo ritmu, juk rokas savo esme yra protesto kultūra. Šiandieną nebėra noro klausytis „perestroikos” („persitvarkymo”, rus.) laikmečio akordų, skambančių rusiškai, nors anuomet jų svarba jaunimo sąmoningumui buvo neginčijama.
Kartais rodosi, jog mūsų požiūris į rusišką kultūrą ir jos skleidėjus svyruoja. Imam, ir lengva ranka dalinam pilietybę personoms, uoliai žiūrinčioms į putininės imperijos diktatoriaus burną. Tai kokiai čiuožėjai padalinam pilietybę, o po to turim ją atšaukti po ilgiausių diskusijų ir abejonių. Tai vėl teikiam pilietybės dovaną tūlai dainorėlei, kaip nelabasis kryžiaus vengiančiai pasakyti pilietinę poziciją apie grobikišką karą Ukrainoje, Krymo pavogimą ir kitas režimo niekšybes. Ar tikrai esam nesusitupėję mužikėliai, nedrįstantys nusikalstamo režimo palaižūnams pasakyti lietuvišką „lauk!”? Kartais atrodo, kad niekaip nebeištrivojam be rusiškos knygos, dainuškos ar filmo, nes genuose tebeturim baudžiauninko įprotį lenktis rusiškajam (lenkiškajam, vokiškajam) dvarponiui. Senai laikas pasakyti rusiškajai kultūrai ir „rusiškajam pasauliui” STOP, priduriant: „Patupėk kamputy, kol pasitaisysi”.
