„Figos lapas ant plikos šiknos” – kitaip nugriaudėjusį putininės imperijos sostinėje vakarykštį paradą ir nepavadinsi. Apspistas sėbrų iš Vidurio Azijos, diktatorius stebeilijosi į vienintelį ir paskutinį savosios „deržavos” instrumentą – smogikų ir grobikų kariauną, klusniai marširuojančią nuzulintais akmenimis. Kaip šlapiu skuduru gavęs per marmūzę, agresorės vadeiva bandė vaizduoti išdidų politiką, tačiau jam tai sekėsi itin prastai. Vadinamajame „pergalės” parade nebuvo nei kvapo kitų fašizmą įveikusių šalių atstovų – nei JAV, nei Jungtinės karalystės. Iš Europos atvyko tik rusiškų dujų priklausomybę turintis Slovakijos premjeras ir amžiną meilę rusijai deklaravęs Serbijos vadukas. Tai ir nestebina, žinant, kokį prieraišumą agresorei demonstruoja Serbijoje net krepšinio sirgaliai. Kažin kodėl prisimenu kauniškio „Žalgirio” krepšinio batalijas su Belgrado „Partizanu”: gerai serbai žaisdavo, bet aikštelėje elgdavosi kaip priestočio kekšės – maivydavosi it pigios paleistuvės.
Kinijos vadovas, savaime suprantama, atskubėjo pas putlerį – reikia jam pigių dujų ir naftos, engia jo talkininkai rusijos miškus, paversdami milžiniškus plotus dykromis. Pasodino šalia kino kamufliažinį „veteraną”: prisimenant, kad nuo karo pabaigos prabėgo aštuoniasdešimt metų, gyvų veteranų likę vos vienas-kitas, o ir sėdinčiam šalia Kinijos lyderio vargu ar duotum 80+. Azijos šalių vadovus galima suprasti, juk rusijoje darbuojasi milijonai atvykėlių iš buvusių sovietų sąjungos respublikų, tad „deržavos” vadeiva lengvu rankos mostu gali sukurpti „ukazą” juo išpravodyti namolio, o tada Kazachijos ar Turkmėnijos vadams nepasirodytų maža sugrįžusių emigrantų pykčio. Beje, Kazacijos lyderis kažin kaip sunkokai pėdino patiestu raudonu kilimu, tik neaišku, ar dėl nenoro atvykti ar sveikatos negalios?..
Į pompastišką svečių sutikimą atvežti Afrikos ir Azijos šalių atstovai tik paryškino faktą, kad civilizuotas ir demokratiškas pasaulis šalinasi agresoriaus. Mikliai nusisuks nuo jo ir dujas bei naftą siurbianti Kinija, gavusi palankesnius pasiūlymus iš naujų naftos tiekimo rinkos „žaidėjų” – Brazilijos, Kazachijos – ar nusistekenusios Venesuelos. Tad putininės imperijos vadeivos ir Xi draugystė baltais siūlais susiūta ir grįsta tik savanaudiškais Kinijos interesais. Na, gal bičiulystė su pusalkane Šiaurės Korėjos kariuomene tvirtesnė, nei su pramoninius raumenis užsiauginusia Kinija, todėl diktatorius ir skubėjo glebėsčiuotis su korėjiečių kariškiais?
Kokį blizgesį nedemonstruotų paradinė rusijos karo mašinos pusė, nuslėpti begalę bėdų ji nepajėgi. Kiekvienas atvykėlių paradan iš užsienio puikiai žino, kad imperijos pramonė tiesiame kelyje nuosmukin, o apkvailintos ir apvogtos liaudies padėtis sparčiai prastėja dėl nevaldomos infliacijos. Beje, dažnas nežinome, kad sovietinėje imperijoje tokie paradai imti rengti tik prie vairo stojus Brežnevui, uosčiusiam tikro kovų parako. Iki 1965-ų brangūs ir pompastiški paradai nerengti taupymo sumetimais, bet jau nauja – putininė – rusijos imperija juos susizgribo kasmet organizuoti itin prabangius, nors išgirtoji karinė technika ne viename jų paprasčiausiai…sugedo. Vargu ar gali būti kitaip išvogtoje ir nualintoje „deržavoje”, kurioje ir karinis kompleksas bei kariuomenė yra generalitetui tapę riebia vogimo ir piktnaudžiavimo „bambagysle”.
Ar bus šis paradas paskutinis paskutinei pasaulyje imperijai? Klausimas, rodos, retorinis, tačiau ekonomikoje įsisukę pragaištingi stagnacijos procesai įsismarkauja ne juokais. Sovietinė imperija kadaise nugaišo dėl ilgą laiką, bemaž du dešimtmečius, buvusių žemų naftos kainų, ir „sojūz nerūšymyj” („nepajudinama sąjunga”, rus.) subyrėjo it kortų namelis. Ar laukia panašus likimas kalėjimu daugiau nei šimtui tautų ir tautelių tapusios rusijos? Europos ryžtas remti Ukrainą ir blaivaus proto blyksniai už vandenyno pajėgūs priartinti „tautų kalėjimo” sueižėjimą, jei tik neprarasime ryžto ir atkaklumo.
