Viena iš Vakarų Romos imperijos žlugimo priežasčių (ne pati svarbiausia, bet vis dėlto reikšminga) buvo stiprių ir protingų asmenybių trūkumas soste. Buvo iškilių karo vadų, tokių kaip Stilichonas ar Aicijus, buvo ryškių moterų valdžioje, pavyzdžiui, Gala Placidija, bet imperatoriams akivaizdžiai nesisekė. Pavyzdžiui, tūlas Augustas Honorijus, valdęs nuo 395-ų iki 423-ų metų. Tai milžiniškas laikotarpis, net pats putleris pavydėtų, nes per tiek laiko galima daug nuveikti. Juo labiau, kad tuo metu imperija dar turėjo ginklų ir niekas negalėjo pagalvoti, kad didžioji Roma žlugs galutinai ir negrįžtamai. Tačiau Honorijus savo trumparegiškumu tiesiog per anksti palaidojo valstybę. Pradėkime nuo anekdotų. Istorikas Prokopijus Kesarejietis pasakoja, kad vieną vakarą Honorio, kuris, kaip įprasta, mėgavosi ramia tinginyste, kambaryje pasirodė vienas iš jo artimiausių eunuchų ir tragišku balsu pranešė: „Neįsakykite jo bausti, Augustas, bet Roma pražuvo.” „Kaip tai pražuvo? – nustebo Honorius. „Aš ją tik šįryt pamaitinau…” Imperatorius pamanė, kad kalbama apie jo mylimą didelį ir labai kovingą gaidį, kurio vardas buvo Roma. Tačiau paaiškėjo, kad kalba eina ne apie gaidį, o apie miestą, kurį užėmė negailestingas barbarų vadas Alarichas. Jis užėmė miestą, apiplėšė ir išžudė didelę dalį gyventojų. „A, tai apie tai tu kalbi…”, – pasakė nusiraminęs Honorijus, ir tęsė malonias rytmečio procedūras.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
