Priešistorinis nekropolis suteikė raktą supratimui, kaip bočiai naudojo garsą poveikiui žmogaus smegenų veiklai. Tyrėjai aptiko stiprų dvigubą rezonansinį dažnį 70 Hz ir 114 Hz penkių tūkstančių metų senumo laidojimo šventykloje Viduržemio jūros saloje Maltoje. Hal Saflieni hipogeja – požeminis kompleksas, sukurtas neolito (naujojo akmens amžiaus) laikotarpiu kaip kaulų saugykla ir šventykla ritualinėms reikmėms. Kambarys, žinomas kaip „Orakulo kambarys“, pasižymi legendine reputacija dėl išskirtinės garso sklaidos. Bandymų metu sodrus vyriškas balsas, orientuotas konkretiems dažniams, sukelia rezonansą visoje hipogejoje, sukeldamas kraują stingdantį ir dvasią šaldantį efektą.
Apskaičiuota, kad aidas išlieka iki aštuonių sekundžių. Archeologas Fernandas Koimbra sakė, kad jis jautė, kaip garsas dideliu greičiu perskrodžia jo kūną, palikdamas atsipalaidavimo jausmą. Kai garsas pasikartojo, neįprastas jausmas sugrįžo, taip pat atsirado iliuzija, kad garsas atsimuša nuo jo kūno ir skrieja link senovinių raudonos ochros paveikslų ant sienų. Galima tik įsivaizduoti senovėje naudotą praktiką: tamsoje stovintys ritualo dalyviai tikriausiai jautė smilkalų kvapą ir klausėsi ritualinių giesmių, o mirusiųjų kaulai apačioje mirgėjo blausioje šviesoje.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
