Wangduephodrang dzongas
Tarsi laiko sustabdytas stebuklas – vienas gražiausių ir paslaptingiausių Butano vienuolynų. Čia kiekviena siena nuo žemės iki pat stogo padengta įspūdingais, rankų darbo medžio raižiniais. Jie atlikti taip preciziškai, kad eidama vis sustoju ir pirštų galiukais tikrinu, ar ornamentai nėra tik kruopščiai nutapytas piešinys. Medžio tekstūra, subtiliai iškilę raštai ir nesuskaičiuojami tūkstančiai prisilietimų sukūrė šį nepakartojamą meno šedevrą.
Wangdue phodrang – tai vieta, kurioje tradicijos gyvos ir apčiuopiamos, o laikas tarytum pamiršta savo skubėjimą. Čia pajunti, kad grožis, kantrybė ir žmogaus rankų šiluma iš tiesų geba keisti pasaulį.
Būtent čia vėl „susitinku“ ir su mistinėmis būtybėmis – Nagomis, dar vadinamomis Lu (klu). Tibeto ir Butano tradicijoje šios senovės vandens dievybės gyvena požeminiuose šaltiniuose, upėse bei ežeruose ir laikomos vandens pasaulio globėjais. Nagų išvaizda ypatinga – jie sujungia žmogaus ir gyvatės bruožus, todėl atrodo ir bauginantys, ir žavintys tuo pat metu.
Nagams skiriamas ypatingas dėmesys, nes tikima, kad juos užrūstinus gresia nelaimės – įvairios odos ligos, nervų sutrikimai ir kitos gyvenimo bėdos. Todėl Tibeto astrologai netgi pataria visus darbus, susijusius su vandeniu, atlikti tik tam skirtomis palankiomis dienomis. Tačiau pelnius jų draugystę, Nagai tampa galingais globėjais ir padeda visose gyvenimo situacijose.
Budizmo istorijoje pasakojama, kad kai Buda pasiekė nušvitimą, Nagų karalius Muchalinda apsupo jį savo kūnu, apsaugodamas nuo lietaus ir audros. Induizme Nagai dar garsėja ir tuo, kad savo rūmuose po žeme saugo neapsakomus turtus ir lobių slaptavietes.
Kartais Nagai aplanko žmones ir sapnuose – tai jų būdas perspėti, patarti ar suteikti savo globą. Tad keliaujant po Butaną, verta įsiklausyti į paslaptingus ženklus, kurie galbūt siunčiami iš požeminių vandens karalysčių.
Paslaptingi ritualai vienuolyne
Vos peržengus vienuolyno valdas ore tvyro ypatinga atmosfera – tarsi kažkas neapčiuopiamo būtų aplink mus. Vienuoliai susikaupę kažką suka ant pagaliukų, kai kurie tyliai murmėdami maldas, kiti šypsosi mums artėjant su kamera. Jie itin kruopščiai gamina spalvingą ir mistišką talismaną – #Namkhą.
#Namkha – tai ne tik gražus daiktas, o galingas simbolis, atkeliavęs dar iš senovės Bono šamanų tradicijų, gyvavusių gerokai prieš budizmo atėjimą į Tibetą. Pagaliukai ir spalvingi siūlai čia sujungti neatsitiktinai: ši konstrukcija simbolizuoja visatos harmoniją, kur susitinka penki materialūs elementai – Žemė, Metalas, Vanduo, Medis ir Ugnis.
Namkha gaminama pagal asmeninius žmogaus astrologinius duomenis, kurie parodo, kokios energijos lydi žmogų nuo pat pastojimo iki gimimo. Tačiau vien sukurti talismaną nepakanka – jį reikia aktyvuoti specialiu ritualu, kurio metu iškviečiamos dievybės, atsakingos už žmogaus sveikatą ir harmoniją. Tik tuomet Namkha tampa apsauga, kurią galima laikyti namuose arba rituališkai sudeginti.Pabuvojome ir valstybinėje amatų mokykloje – kur iš kartos į kartą perduodamos slaptosios žinios. Čia mokiniai mokosi siūti ritualius rūbus, piešti, drožinėti, lipdyti reklivijas, kurios gyvena kiekvienuose namuose ir įstaigose visame Butane.Geometrija čia svarbesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: menkiausia klaida, vos milimetro nukrypimas nuo auksinio pjūvio taisyklės – ir talismanas praranda savo galią. Todėl pirmieji metai mokykloje skiriami vien geometrijai ir tikslumui įvaldyti.Butanas vis labiau mane žavi ne tik gamtos grožiu, žmonėmis, bet ir ritualais bei simboliais, kurie čia neatsiejami nuo kasdienybės ir gyvenimo prasmės.
Ir viskas aplinkui kasdien vis labiau atrodo taip artima
Butano maistas – štai kas mane nustebino ir sužavėjo!
Prisipažinsiu, iš pradžių galvojau: „Ar tikrai rasiu čia kažką išskirtinio, ko dar nežinojome?” Pasirodo – taip, ir dar kaip!#Butane maistas, nors atrodo paprastas, yra nepaprastai gardus. Net 60 procentų gyventojų čia vegetarai, todėl virtuvėje karaliauja daržovės. Mus lepino šparagais, įdomiais paparčių žiedais (kurių Lietuvoje dar neteko matyti!), traškiais špinatais, brokoliais, kalafiorais, morkomis, bulvėmis ir makaronais. Greta jų dažnai buvo kiaušiniai, turistams ruošiama vištiena ar jautiena, bet tikroji virtuvės karalienė – čili!
Taip, čili čia ne prieskonis, o tikrų tikriausia daržovė. Vietiniai valgo tiesiog laaabai aštriai! Gidai pasirūpino, kad ir mes tai pajustume – adrenalino paragavome pakankamai.Įdomu tai, kad mūsų kelionėje kiekvieną kartą prie bendro meniu patiekalų buvo pridėtas bent vienas specialus, itin aštrus valgis. Viskas patiekiama švediško stalo principu, tad galėjome eksperimentuoti drąsiai.Šiandien pietums mus priėmė nuoširdi vietinių šeima, turinti savo ūkį. Šeimininkė maloniai sutiko parodyti ir net leido nufilmuoti, kaip gaminamas Gongdo dhatse – neįtikėtinai gardus patiekalas, kurio skonio paslaptį bandėme įspėti, tačiau nesėkmingai. O paslaptis štai kokia paprasta:Ištirpinamas sviestas.
Įmušami kiaušiniai ir maišant pakepinami.
Įberiama druskos ir, žinoma, čili.
Suberiamas smulkintas pasukų sūris (puikiai tinka ir varškė).
Viską dar kartą maišant pakepinti ilgiau, kol pasidaro vienalytė masė.
Kol šeimininkė rodė patiekalo gamybos procesą, šeimininkas linksmai bandė nepastebėtas dar papildomai įberti čili, tikindamas, kad taip bus dar skaniau!
Skanaus ir aštrių atradimų!
Publikacijos partneris – http://www.amedicina.lt. Pirmoji pasakojimo dalis čia. Autorės nuotraukos. Tęsinys netrukus.
