Du kartus nugalėjęs romėnų legionus – iš pradžių ties Heraklejos, paskui ties Auskulu – graikų karalius Pyras buvo nusivylęs: priešas atrodė sutriuškintas į miltus, suverstas ant falangitų antgalių, sutryptas indų dramblių, bet jis neketino pasiduoti. Maža to: Pyro nuostoliai buvo tokie dideli, kad karo tęsimas tapo labai problemiškas. Ir dar Roma… Kas iš to, kad kartą kitą pralaimėjo. Vietoje pralaimėjusių legionų tuoj pat susibūrė nauji, tarsi šviežios Lernos hidros galvos, augančios vietoje nukirstų Heraklio. Roma sugebėjo išlaikyti smūgį, ir štai tada, 270 m. pr. m. e., prieš Respubliką stojo ne tik Pyras su savaisiais graikais, bet ir visa „barbarų“ Italija – ir samnitai, ir etruskai, ir galai, ir visi kiti, kurie tuo metu ten buvo nusiteikę prieš Respubliką. Jau po pirmosios pergalės ties Herakleja, sočiai paragavęs romėnų ginklų galios, Pyras nusprendžia sudaryti taiką. Jis siunčia į Romą savo geriausią oratorių, Demosteno mokinį Kinėją. Šis žmogus mokėjo kalbėti taip, kad, anot senovės žmonių, galėjo bet ką įtikinti, jog juoda yra balta, ir atvirkščiai. Tikras demagogas ir sava prasme filosofas. „Žodžiu galima padaryti viską, kas ginklais mūšiuose pasiekiama“, – apie tokį Kinėją rašė didysis Atėnų tragikas Euripidas.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
