Putininėje „deržavoje” gyvena bemaž pusantro šimto milijonų. Ketvirtus metus besitęsiančiam karui reikia vis naujos „patrankų mėsos”. Kvailių ar savižudžių – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – vis mažėja. Dažnas puskvailis jau ima suvokti, kad grįžti sveikam ir gyvam iš karo šansų maža. Visgi norinčių pasipelnyti iš ukrainiečių kančių ir mirčių atsiranda. Putininė armija maitinama samdiniais iš Azijos bei Afrikos, prisideda ir pusalkaniai korėjiečiai. Civilizuotą pasaulį visgi stebina ruZijos gyventojų kabinimasis už karo ir kruvinų jo pinigų. Kas gi motyvuoja putininės imperijos piliečius imti ginklą rankon ir tapti agresoriumi bei okupantu?
RuZija skurdi. Potencialiai – labai turtinga išteikliais, tačiau tikrumoje be galo skurdi, tikriau – nuskurdinta. Putininėje „valdžios vertikalėje” tarpstantys korumpuoti valdininkai, jėgos struktūrų smogikai ir diktatoriui pataikaujantys oligarchai nusiurbia visas eksporto pajamas. Didžiulę biudžeto dalį praryja nesibaigiantis karas Ukrainoje. Pramonė dūsta, nukonkuruota kiniško importo ir karinio komplekso dominavimo, kuriam tenka „liūto dalis” valstybės dotacijų. Įmonių įsiskolinimas viena kitai tampa chronišku ir kelia grandininę visuotinio įsiskolinimo reakciją. Šiame kontekste galimybės eiliniam piliečiui padoriau užsidirbti, įpirkti būstą ar bent kiek prakusti yra sumenkę iki minimumo. Taigi, pirmoji agresijos kurstymo priežastis – SKURDAS.
Lėšos socialinėms reikmėms, ugdymui, sveikatos apsaugai, kelių infrastruktūrai sumenkę iki apgailėtinų rodiklių, tad prasiskolinę, smaugiamu nepakeliamų palūkanų piliečiai dažnai renkasi „prasmingą mirtį” Ukrainos fronte, nei taikų ir darnų gyvenimą. Verčiau žūti mūšyje, ir padovanoti šeimai kelių milijonų rublių pomirtinę išmoką, nei vegetuoti provincialiame dumble, nerandant nei darbo, nei galimybės pasilopyti sveikatą ar šeimos biudžetą. Tad, antroji priežastis, skatinanti rusus klimpti į kolektyvinę smurto ir žudymo nuodėmę – BEVILTIŠKUMAS.
Tiesa ta, kad vienam-kitam žudikui pavyksta kuriam laikui išnešti sveiką kailį iš putininės „specialiosios karinės operacijos” (žmonių kalba – karo). Propaganda iš kailio neriasi, vaizduodama šiuos karinius nusikaltėlius mėgdžiojimo vertais didvyriais, tad naivesnis „deržavos” gyventojas apsineša nuo propagandinių paistalų. Visgi, trejų metų propagandinio įdirbio būtų negana: putininė žiniasklaida kursto šovinizmą ir nacizmą jau ketvirtį amžiaus, apvogtai ir nukvailintai liaudžiai piršdama panacėją – jei gimei rusas, tai jau esi didingesnis ir vertingesnis, nei bet kurios kitos tautybės žmogus. Laikas fiksuoti dar vieną agresijos kurstymo šaltinį – PROPAGANDĄ.
Kažin kur jau girdėta? Taip, prieš šimtmetį suvešėjo nacistinė ideologija Vokietijoje, tik Trečiasis reichas ilgai netraukė – nugaišo po vienuolikos metų. Tačiau, pati idėja paprasta kaip dukart du: jei rusas – iškart didvyris, eisiantis paprotinti „mažesniuosius brolius”, jei reikės – su ginklu rankoje. Taigi, trečioji priežastis elementari – NACIZMAS, ar, kaip dabar imtasi vadinti, RAŠIZMAS. Rodos, XXI amžiaus žmonija turėtų būti visiems laikams atsikračiusi tokių marazmų, tačiau jie suvešėjo nupušusio marazmatiko valdomoje ruZijoje.
Kitos priežastys, skatinančios rusus susitepti baisiausių nuodėmių – karo, žudynių, prievartos – purvu, sietinos su žmogiškosiomis ydomis. Bene ryškiausia jų – PAVYDAS: „Ach, jūs už mus geriau gyvenate, laisviau elgiatės, toliau keliaujate, demokratiškiau organizuojatės valstybę? Šekit raketą, bombą ar droną! Žūkit ir prapulkit jūs, ten savo Ukrainoje ar „geiropoje”, nes mes – pasaulio gelbėtojai! Ir atiduokit tą sunkiu darbu užgyventą turtą!” Ne paskutinį vaidmenį atlieka ir GODUMAS, agresoriaus nusikaltimuose esantis ne kas kitas, kaip aiškaus supratimo, jog ruZijoje užsidirbti nepavyks, veidrodinis atspindys. „Savoje šalyje esu skurdžius ir prakusti negaliu, tad nebaudžiamas plėšiu kaimynės gyventojus”, – tokia okupanto „logika”.
Prisideda ir BETEISIŠKUMAS bei BAIMĖ: prieš karą net išsižioti nedrįstantis menkysta gali kaip mat tapti išdidžiu „karvedžiu”, jei tik ims amsėti, pritardamas putininės propagandos klišėms, šlovindamas grobikišką karą ir demonstruodamas savuosius nusikaltėliškus „žygdarbius”. Tiesa, mūšin pakliuvę „zet-patriotai” dažniausiai mikliai persimaino ir deda į kelnes, nes žūti yra gerokai baisiau, nei seka pasakėles putininiai propagandistai. Beteisis ir įbaugintas „deržavos” žmogelis įsivaizduoja galįs tapti dievu užgrobtose Ukrainos žemėse, jei tik spaus rankoje ginklą žudymui. Tačiau tai tik budelio ir žudiko įsikalbėta nebaudžiamumo iliuzija.
Pasidygėję putininėje imperijoje suvešėjusiomis ydomis, pasidžiaugti galime tik tuo, kad karan traukiančių glušų kriokiančioje „deržavoje” vis mažiau ir mažiau. Patys gi turime „laikyti ausis stačias”, kad prieš gėdingą griūtį „deržava” neapdrėbtų mus tuo, kuo pati senai dvokia – SMURTO MĖŠLU.
