Senovės romėnai iš pradžių, nuo pat miesto įkūrimo, turėjo reikalų su įvairiais dievais. Jiems buvo žinomi senieji romėnų dievai (Kvirinas, Janas), etruskų dievai ir graikų dievai, nes graikų kolonijos pietų Italijoje buvo keliais šimtmečiais senesnės už Romą. Kai kuriuos svetimus dievus – daugiausia graikų – romėnai įtraukė į savo panteoną kitais vardais. Romėnai taip pat galėjo perimti visą kultą, tačiau tokiu atveju jis netaptų valstybiniu kultu, egzistavusiu lygiagrečiai su oficialia religija. Pavyzdžiui, egiptiečių Izidės ir Serapio kultai, persų Mitros kultas, taip pat helenų Dioniso misterijos.
Paprastai manoma, kad romėnai užkariautų tautų dievų atvaizdus atsigabendavo į sostinę, o po to jie taip pat būdavo įtraukiami į bendrą imperatoriaus kultą. Iš esmės tai tiesa, tačiau būta ir labai iškalbingų išimčių. Romoje nebuvo nei kartaginiečių Baalo ir Tanito statulų ar altorių, nei šventųjų druidų giraičių. Šių religijų šventikus romėnai žudė, o pačius kultus, sąmoningai priešiškus Romai, visomis priemonėmis naikino. Ir net nemėgo jų minėti – senovės tekstuose neišliko jokių išsamių šių religijų aprašymų.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
