Rasa Stulpinienė. Neapolio magija

Neapolis – Kampanijos regiono sostinė, miestas – uostas, įsikūręs prie Neapolio įlankos Tirėnų jūroje šalia Vezuvijaus ugnikalnio, graikiškos kilmės, pastatytas amfiteatro principu – net 70 proc. pastatų langų žvelgia į minėtą įlanką. Miesto istorija prasidėjo VII a. prieš Kr. Nežinau, ar teko lankytis šiame spalvingame, triukšmingame ir chaotiškame pasaulio kampelyje, kurio senamiestis didžiausias Europoje, kur varpais skambina apie penki šimtai bažnyčių, kur gyventojai – tarsi tiksinti bomba – drąsūs, karšti, sukti, atviri, tikras genų rinkinys: graikai, romėnai, saracėnai, ispanai. Kalba garsiai, greitai, be paliovos gestikuliuoja, važiuoja chaotiškai, pavojingai, vairuotojai, sustoję prie šviesoforo dar geba ir vieną kitą reikaliuką sutvarkyti. Gatvėse – nuolatinis triukšmas, ir jis kitoks nei pas mus, nes šiame mieste įprasta ne tik spausti transporto priemonės garsinį signalą, kai to reikia, bet ir nuspaudus laikyti! Kai spaudžiančių vienu metu yra labai daug – na, patys suprantate…

Neapolio turistų rojumi nepavadinsi, atvykėliams čia niekas nepataikauja, nesiderina prie jų, tai tu turi prie visko derintis. Miestas unikalus, jam suprasti ir pažinti pusdienio negana, o jeigu dar žinai, kad egzistuoja ir požeminis Neapolis – miestas po miestu…

Tik atvykus pažintį galima pradėti nuo šv. Januarijaus (miesto globėjo) katedros, paskui – į Via San Gregorio Armeno, kur visus metus pardavinėjami kalėdiniai atributai, po to – nepakartojamoji Spaccanapoli gatvė, miestą dalijanti į dvi dalis. Nuo jos visai netoli turbūt visiems pasaulio tikintiesiems (ir ne tik jiems) rūpintis XVIII a. skulptoriaus Giuseppe Sanmartino šedevras „Kristus šyde“ („Cristo velato“). Skulptūra vaizduoja šydu apgaubtą mirusį Kristų, tačiau šydas – iš marmuro! Kaip menininkui jį pavyko sukurti, iki šiol neįminta mįslė.

Neapolio širdis – Plebiscitų aikštė, šalia kurios puikuojasi 400 metų senumo Karališkieji rūmai. Šalia – San Francesco di Paolo bažnyčia bei senovės Graikijos simbolis – dorėninės kolonos. Tai tik pradžia, perauganti į tęsinį, lengvai galinti keliautoją prie šio įspūdingo miesto pririšti ir ilgėliau.

Taip kultūringai ir gražiai Neapolį stengiasi pristatyti gidai ir kelionių vadovai, tačiau patys keliautojai – ne paslaptis – Neapolį dažnai pavadina šiukšlių, vagių ir bepročių miestu – nelygu kieno kokia patirtis. Kažkiek tiesos tame yra. Be abejo, visada pravartu prieš vykstant pagalvoti, eisite ar ne į liūdnai pagarsėjusį ispanų kvartalą? Patys italai nepataria… Gatvelės ten tokios siauros, kad priešingose pusėse gyvenantys kaimynai pro atvirus langus ištiesę rankas gali pasisveikinti… Gyvenimas ten virte verda, pilna pėsčiųjų, bet tomis gatvelėmis dar nuolat kažkas bando pravažiuoti! Jei esate patrakę nutrūktgalviai, tai, manau, norėsite ten pasivaikščioti ir jūs. Jei ne, eikite į pačias pačiausias Neapolio vieteles: nerealiausios picos – į „L’antica Pizzeria da Michele“ (jei matėte filmą „Valgyk. Melskis. Mylėk“, tai pagrindinė herojė ten, žinokit, ir valgė), ypatingiausios kavos – į „Gran Caffe Gambrinus“, „pasišopinti“ – į Toledo gatvę, „Galleria Umberto“, kur pasislėpusios nuo kaitrios Pietų saulės pavėsį rado prabangiausios parduotuvės. Lauktuvių vežkite vyno, pagaminto iš itin prisirpusių Vezuvijaus šlaituose augančių vynuogių, o vadinasi jis „ Lacrima Cristi del Vesuvio“ („lacrima“ – jeigu ką – „ašara“).

Kas dar? Neapolis 1995 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Iš Neapolio labai lengvai galima patekti į Pročidos, Iskijos ir Kapri salas.