Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (III)

(Tęsinys, pirmąsias dvi dalis skaitykite čia.)

Gvatemala. Šiandien lankomės Semuc Champey mieste. Relax dalis, bet šiek tiek apie šį iškirtinį regioną, kuris nebuvo užkariautas ispanų.

Centrinės Gvatemalos ypatumas, kad čia visada gyveno kekči majai. 16a.atvyksta ispanai. Suskaldo majus, išgaudami informaciją iš genčių ir taip užkariaudami. Kekči gentis, atvykus ispanams, jau žino kad kiti majai buvo užkariauti. Todėl žinojo kas jų laukia. Atvykus ispanams, juos apšaudo strėlėmis ir nukerta galvas. Majai gynėsi labai nuožmiai, kaip tik galėjo. Ilgą laiką ispanai negalėjo net prisiartinti.

16 a.viduryje į konkistą (užkariavimą) pradeda kištis dominikonų vienuolynai. Vienuoliai suorganizuoja savo ekspediciją į kekči etniją. Sutaria apkrikštyti, kad kekči etnija išliktu neliesta ispanų. Dominikonai sutaria su ispanai, kad regionas būtu paliktas jų priežiūrai, šiame regione stato savo vienuolynus. Pagal susitarimą kekči žmonės mokėjo mokesčius tiesiai Ispanijos karaliui, o ne ispanų konkistadorams.

Kekči gentyje ir yra išlikus viena iš didžiausių sicialinių atskirčių. Mažai išsilavinusių žmonių. Tačiau kekči žmonės niekada nesijaus žemesni už kitus. Netgi jausis pranašesni už kitus, turintys savo vidinį išdidumą ir didelį vidinį pasitikėjimą. Tuo jie išsiskiria iš kitų etninių majų.

19 a., kai Gvatemala tampa nepriklausoma valstybe, valdžia pradeda kviestis užsieniečius – investuotojus. Atvažiavę pirmieji užsieniečiai buvo vokiečiai. Atsiveža kavą, arbatą ir kardamoną. Ir pradeda sodinti. Kardamonas yra numeris vienas eksportui iki dabar.

Vokiečiai pirmiausia turėjo išmokti kekči kalbą. Ir puikiai sutarė su vietiniais. Kekči majai yra labai melancholiški, nepriklausomai nuo stipraus charakterio.

19 a. Gvatemala paverčiama nr.1 kavos eksportuotoja pasaulyje. 20a. pradeda kristi žemyn ir šiai dienai yra nr.9

Vokiečiai atsiveža ir šeimas. Kai kurie sudaro sajungas ir su kekči majų moterimis. 20a.pradžioje čia jau gyvena 35 000 vokiečių. Užsiima žemdirbyste.

Ateina antras pasaulinis karas. Ir JAV apkaltina Gvatemalos vokiečių bendruomenę, kad ji remia fašizmą. JAV pradeda spausti Gvatemalą, kad išvarytu vokiečius iš šalies. Tas ir įvykdoma.

Lieka vokiečių ir kekči majų vaikai, o visi kiti grynakraujai išvažiuoja.

Su ispanų atvykimu į majų kultūrą ateina mėsa, vištų kiaušiniai, pieno produktai. Buvo kukurūzai, pupelės, moliūgai, paprikos, pipirai, avokadai. Kavą, kardamoną atveža vokiečiai.

Tikalis, džiunglės.

„Tikal” majų kalba – balsų miestas. Originalus pavadinimas – Yaš mutul (pirmasis mutul). Mutul reikšmė siejama su simboliu panašiu į mazgą.

Majai atrado kad natūraliai susidarančiose daubose, vandeniui užtrunka daug laiko susigerti. Todėl sugalvojo iškloti rezervuarus stuku (verdamas kalkakmenio mišinys su vandeniu ir sakais). Gaunamas kaip cemento analogas. Stuku išklodavo kelius.

Majai tarp miestų statė kelius, vad. Sakbe

Sak – baltas be – kelias.

Kelius įrėmindavo iki 80cm aukščio. Manoma kad majai kelius naudojo ne tik susisiekimui, ceremonijoms bet ir vandeniui nukreipti.

Visi pastatai buvo iš akmens, ant kurio tepdavo dar vieną stuko sluoksnį ir dažydavo spalvotais dažais. Tad miestas buvo spalvotas.

Manoma, kad stuko gamyba privedė prie džiunglių nykimo. Nuolatinis stuko virimas, kurio reikėjo neįtikėtinai didelių kiekių, gamyba užsiimdavo ištisi miestai (filmuose dažnai darbininkai matomi pasidengę baltu stuko dulkių sluoksniu). Iškirtus mišką, išsiderina klimatas, visa ekologinė sistema. Tad pradeda trūkti svarbiausio – vandens. Majų periodu sausros periodai pradėjo trukti po 5 ar net 10 metų. Nėra lietaus, nėra vandens, prasideda ligos. Pradeda trūkti maisto. Tokiu būdu majai prieina prie visiškos suirutės. Nebepasitiki valdovais, kurie vis pranašauja lietų (bet jo nėra), turi užtikrinti maistą (bet trūksta) ir kt. gerbūvį. Žmonės pradeda migruoti, kad išgyventų. Taip žlunga majų imperija.

Gvatemala prie Karibų jūros. Relax dienos.

Garifuna iškirtinai juodaodžių etnija Gvatemaloje.

Garifuna juodaodžių bendruomenės gyvena Lingvistone ir Puerto varios prie jūros.

Kolonijiniais laikais, kai buvo vežami iš Afrikos juodaodžiai, kai kurie laivai gabenantys žmones nepasiekdavo tikslo. Jei laivas suduždavo, afrikiečiai pabėgdavo iš laivų ir bandydavo nusigauti iki Karibų salų.

Šv.Vincento saloje pasailiko nemažai juodaodžių, kur jie tapo laisvais žmonėmis. Čia jie pradėjo poruotis su vietiniais indėnais. Taip atsiranda garifuna etnija.

Po konflikto tarp prancūzų ir anglų jie turi išsikelti. Taip atplaukia iki Centrinės Amerikos. Paprašius prieglobsčio buvo leista garifuna žmonėms apsigyvendinti pakrantėse.

Tradicinis garifuna etnijos patiekalas „Tapado”. Ruošiama kokoso pagrindu, dėta platanai, jūros gėrybės ir žuvis.

Labai palaiko savo kultūrą. Moka tradicinius šokius, kalbą, dainas, gastronomiją, savo garinagu kalbą. Tai įtraukta į Unesco paveldo sąrašą.

Garifuna kalba labai įdomi, tarsi sudaryta iš skirtingų kalbų. Miksas iš prancūzų, afrikos, ispanų, anglų kalbų.

Moterys labai myli savo kūną, tad aptemti ryškūs rūbai vyrauja aplinkui

Pasijaučiau iškritusi iš vietinio konteksto

Prieš paliekant GVATEMALĄ…

Paskutinė diena prieš skrydį. Gavau NEREALIĄ ( ir labai netikėtą

)dovaną iš NUOSTABIŲ žmonių – vėžliuko paleidimas į vandenyną

Mažyliai vėžliukai saugojami, kad išgyventų kuo didesnis skaičius. Nes pradėjus maistui naudoti vežlių kiaušinius, populiacija labai sumažėjo. Tad vietiniai gali atnešti kiaušinius į centrą, kur juos parduoda. Už 12 kiaušinių gauna 15 ketsalių ( 2,14 eur). Centre iš kiaušinių išsiritę vėžliukai paleidžiami į vandenyną. Iš 1000 padėtų kiaušinių yra šansų išgyventi 1-5 vėžliukų.

Pamačius šiuos mažylius prabunda visi mano mamiški jausmai ir nejučia suprantu kaip man svarbu, kad mažylis pasiektu vandenyną… Žinoma paslapčia svajoju, kad mano Mikutis (tokį vardą daviau savo mažyliui

) tikrai sugrįš gyvas ir sveikas po 10 metų, patapęs dideliu ir stipriu