Kalbant apie seniausias civilizacijas, iš karto į galvą ateina šumerai su savo dantiraščiu ir Egiptas su piramidėmis. Tačiau tai nėra seniausios civilizacijos. Šiuolaikinės Europos teritorijoje egzistavo kultūra, klestėjusi maždaug prieš septynis tūkstančius metų, gerokai anksčiau nei Mesopotamijos ir Egipto klestėjimo laikotarpis. Apie ją ir papasakosime: Vinča – Šiaurės Balkanų archeologinė neolito kultūra. Ji buvo paplitusi šiuolaikinės Serbijos, dalies Bulgarijos, Kosovo, Makedonijos ir Rumunijos teritorijoje. Šiuolaikinės Serbijos ir Rumunijos teritorijoje, Dunojaus upės slėnyje, buvo Vinčos civilizacijos centras – paslaptingas ir labai išsivystęs.
Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad Vinčos kultūra egzistavo maždaug nuo 5500 iki 4000 metų prieš mūsų erą. Ši civilizacija apėmė keletą gyvenviečių, iš kurių didžiausios buvo Sepinas ir pati Vinčos gyvenvietė netoli Belgrado, davusi pavadinimą visai kultūrai.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Per archeologinius kasinėjimus, kurie vyko Serbijoje nuo 1908 m., mokslininkai rado daug naujos kultūros artefaktų. Tarp jų – keramika: indai, papuošti sudėtingais geometriniais raštais ir gyvūnų atvaizdais. Vinčos kultūros meistrai gamino indus, naudodami savo laikmečiui stebėtinai pažangias technologijas. Be to, jie naudojo poliravimo techniką, kuri keramikai suteikė charakteringą blizgesį. Kai kurie indai galėjo turėti ritualinę reikšmę, nes jų papuošimai dažnai yra susiję su žemdirbyste ir derlingumu.
Statulėlės: daugybė molinių žmonių ir gyvūnų figūrėlių. Daugelis jų turi keistų, beveik nežemiškų bruožų – ištemptas galvas, dideles akis. Šie atvaizdai kartais asocijuojasi su dievais ar dvasinėmis būtybėmis. Pavyzdžiui, žinoma „moters-deivės figūra“, pasak archeologės Marijos Gimbutas, simbolizavo motinos žemės kultą, paplitusį Senojoje Europoje.
Vienas iš paslaptingiausių radinių – lentelės su išgraviruotais ženklais. Šie simboliai, žinomi kaip Vinčos raštas, iki šiol nėra iššifruoti. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai galėjo būti seniausia pasaulyje rašto sistema, nors kiti mano, kad tai buvo tiesiog religiniai arba dekoratyviniai ženklai. Palyginimui, jų amžius keliais šimtmečiais viršija pirmuosius šumerų rašytinius ženklus.
Vinča buvo žinoma savo išvystyta metalurgija. Archeologai rado ne tik varinius įrankius, bet ir sudėtingus dirbinius, pavyzdžiui, adatas, peilius ir net auksinius papuošalus. Tai patvirtina, kad jie metalų apdirbimo technologijas įvaldė gerokai anksčiau nei dauguma kaimyninių kultūrų.
Vinčos kultūra stebina savo organizuotumu: gyvenvietės buvo dideli miesteliai, kuriuose gyveno keletas tūkstančių žmonių. Namai buvo statomi iš medžio ir molio, naudojant karkasines technologijas. Gatvės buvo išdėstytos taisyklingomis eilėmis, o tai rodo žinias planavimo srityje.
Be to, archeologai rado išplėtotos žemdirbystės pėdsakų. Žemdirbystė buvo pagrindinis ekonomikos šakas: auginti kviečiai, miežiai ir linai. Gyvulininkystė apėmė galvijų, kiaulių ir avių auginimą. Įdomu, kad jie taip pat vertėsi žvejyba ir gamtos gėrybių, tokių kaip riešutai ir uogos, rinkimu.
Ypatingą dėmesį atkreipia jų metalurgija. Archeologai rado vario apdirbimo pėdsakų – tai vienas iš seniausių įrodymų, kad žmogus naudojo metalą. Vinča galėjo būti pirmoji vieta Europoje, kur metalurgija buvo išvystyta tokiu mastu.
Vinčos kultūros religiniai aspektai tebėra ginčų objektas. Daugelis radinių, pavyzdžiui, deivių statulėlės ir gyvūnų atvaizdai, rodo jų gilų ryšį su gamta. Galbūt Vinčos gyventojai garbino derlingumo deivę ir tikėjo dvasiomis, saugojusiomis jų pasėlius ir gyvulius.
Viena iš lentelių su Vinčos simboliais, datuojama 5500–5300 m. pr. m. e.: kai kurie simboliai, rasti ant keramikos dirbinių ir statulėlių, leidžia daryti prielaidą apie sudėtingą mitologiją. Tai patvirtina ir aukojimo pėdsakai, rasti ritualinėse duobėse netoli gyvenviečių. Šios aukos galėjo būti gyvūnai, grūdai ar vaisiai.
Maždaug 4000 m. pr. m. e. Vinčos kultūra išnyko. Priežastys lieka nežinomos. Kai kurie tyrinėtojai tai sieja su klimato pokyčiais, kiti – su indoeuropiečių genčių migracijomis, kurios galėjo asimiliuoti arba išstumti vietos gyventojus. Taip pat yra hipotezių, kad tai buvo susiję su vidiniais krizėmis, pavyzdžiui, išteklių išeikvojimu ar epidemijomis.
Daugelis istorikų ir archeologų žavisi Vinčos kultūra, vadindami ją raktu į Europos civilizacijos vystymosi supratimą.
Marija Gimbutas, žinoma archeologė, manė, kad Vinča buvo dalis vadinamosios „Senovės Europos“ – priešindoeuropinės civilizacijos, kuri klestėjo dėl taikos ir harmonijos. Ji taip pat pabrėžė Vinčos simbolių ir statulėlių svarbą tyrinėjant senovės religines sistemas. Istorikai taip pat atkreipė dėmesį, kad Vinčos amatų ir meno meistriškumo lygis pralenkė savo laiką ir galėjo turėti įtakos vėlesnėms kultūroms, tokioms kaip Tripolė ir net vėlesnėms indoeuropiečių visuomenėms.
Archeologijos profesorius Johanas Charmsas pabrėžė, kad Vinčos kultūra buvo unikali, tačiau jos izoliacija galėjo būti priežastis, dėl kurios jos įtaka kaimyniniams regionams buvo ribota. Jo nuomone, daugelis jos pasiekimų buvo prarasta su indoeuropiečių genčių atėjimu.
Vinčos civilizacija mums rodo, kad Europa yra senesnė, nei mes įpratę manyti. Tai primena, kad kultūrinė raida vyko ne tik Mesopotamijoje ar Egipte, bet ir Balkanuose. Vinčos tyrimai leidžia naujai pažvelgti į Europos civilizacijos šaknis, o jos paslaptys ir toliau įkvepia tiek mokslininkus, tiek istorijos mėgėjus.
