Dauguma Europos genčių I–II a. sparčiai vystėsi. Šiuo laikotarpiu susiformavo ekonominės ir socialinės prielaidos didelių genčių sąjungų susidarymui, tautų, kurios vėliau vaidino pagrindinį vaidmenį viduramžių Europos istorijoje, atsiradimui. Prasidėjo atkakli ir ilga šių genčių kova su vergovine Roma. Tačiau imperija vis dar buvo nugalėtoja. Genčių ir tautų, įsitraukusių į kovą su Roma, pasirengimas šiai kovai buvo menkas: tai buvo tik artimiausi imperijos kaimynai, jų ekonominis ir socialinis vystymasis vyko pernelyg stipriai paveiktas imperijos, o jų aplinkoje susiformavusi aristokratija daugeliu atvejų ieškojo ir rasdavo sąjungininkų Romos vyriausybėje, išduodama savo gentainių laisvę. Padėtis pasikeitė III a., kai imperijos prestižas ir reali galia pradėjo silpnėti, o kovą su ja pradėjo vokiečių ir sarmatų gentys, kurios vystėsi savarankiškai, be tiesioginės Romos ekonomikos įtakos.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Apie šį naują istorinį etapą bus kalbama toliau, tačiau reikia turėti omenyje, kad genčių, buvusių pirmykščio bendruomeninio gyvenimo stadijoje ir linkusių į vergijos visuomenės nuosmukį, kova prasidėjo ne netikėtai III a. dėl daugiau ar mažiau atsitiktinių priežasčių.
Ši kova vyko nuolat, nes buvo neišvengiama agresyvios vergovinės valstybės ir tautų, kurioms ši agresija nuolat grėsė, egzistavimo pasekmė.
Keltų gentys, kaip jau minėta, apgyvendino didelius plotus, daugiausia Centrinėje ir Vakarų Europoje.
I a. viduryje iš keltų genčių visišką nepriklausomybę išlaikė tik Airija, kuri senovės autoriams buvo žinoma kaip Gibernia, apgyvendinusios gentys. Iki III a. ji beveik neturėjo ryšių su imperija.
Pirmieji mūsų eros amžiai Airijos keltų gentys buvo susiskirsčiusios į mažas bendruomenes – tuatus. Visa laisva bendruomenės gyventojų dalis, sudaryta iš žemdirbių, druidų ir kai kurių amatininkų, rinkdavosi į liaudies susirinkimus, o karo atveju – į savigynos būrius.
Susirinkimus pirmininkavo giminės vyresnieji, kurie tuo pačiu buvo aukščiausi teisėjai ir karo vadai. Jiems padėdavo taryba, sudaryta iš giminės bajorų atstovų. Tuatai jungėsi į sąjungas, kurioms vadovavo genties vadai. I–II a. po Kr. buvo penkios tokios sąjungos.
Dalis nuskurdusių gyventojų buvo kilmingųjų pavaldiniai. Jie dar turėjo savo žemės sklypus, bet gaudavo iš savo globėjų gyvulius, kuriuos vėliau turėjo grąžinti su vada, privalėjo lydėti globėją į karą ir į tautos susirinkimus. Dalis pavaldinių savo padėtimi buvo artimi vergams.
Gavę iš savo globėjų atlygį, jie nustojo būti laikomi piliečiais ir turėjo mokėti savo šeimininkui dalį derliaus ir atiduoti gyvulių jauniklius. Pavaldinių tarpe buvo ir kai kurie žemesnės kvalifikacijos amatininkai.
II a. pabaigoje ir III a. Vakarų Airijos genčių vadai, kurių žymiausias ir istoriniu požiūriu patikimiausias buvo Kormakas, užėmė kaimynines žemes ir sukūrė galingą genčių sąjungą.
Tuo pačiu metu atsirado romėnų pavyzdžiu pastatyti pylimai ir nuolatinės ginkluotos grupuotės, kurios pradėjo įsiveržimus į romėniškąją Britaniją.
Senovės autoriai šias gentis žinojo kaip skotus ir atekotus. Silpnėjant Romos valdžiai Britanijoje, daugelis jų ėmė apsigyventi britaniškos provincijos teritorijoje.
