Žizoro pilis – vienas galingiausių, gražiausių ir paslaptingiausių viduramžių Europos statinių. Ji dunkso to paties pavadinimo miesto pakraštyje Normandijoje (kiek daugiau, nei šešiasdešimt kilometrų nuo Paryžiaus) ir viduramžiais buvo Veksono regiono centras. Ši senovinė tvirtovė dažnai vadinama tamplierių pilimi. Iš tiesų, tam tikrą laiką Žizoro pilis priklausė tamplieriams. Tačiau jos istorija prasideda gerokai anksčiau – IX amžiuje. Epto upė, ant kurios stovi pilis, kelis šimtmečius buvo siena tarp Prancūzijos ir Anglijos valdomų teritorijų Normandijoje. Abiejose upės pusėse buvo pastatyta daug pilis, iš kurių svarbiausia buvo Žizoro pilis. Ji užėmė strategiškai svarbią vietą ant kalvos viršūnės, iš kurios atsiveria vaizdas į Epto upės slėnį. Per Žizorą ėjo du keliai iš Paryžiaus į Ruano miestą: upės ir sausumos.
Toks palankus geografinis padėtis iki XV a. buvo aršių nesutarimų objektas. X amžiaus vidury Prancūzijos karalius Liudvikas IV buvo priverstas atiduoti Žizorą anglų karaliui Vilhelmui Užkariautojui. 1066-ais kitas Prancūzijos karalius Pilypas I atkovojo jį iš Vilhelmo Užkariautojo, bet, deja, neilgam. 1087-ais Vilhelmo Užkariautojo įpėdinis, Anglijos karalius Vilhelmas II Raudonplaukis, visiškai perstatė Žizorą: supylė keliolikos metrų aukščio dirbtinį piliakalnį, ir jo viršuje pastatė medinius įtvirtinimus. XI amžiaus pabaigoje naujuoju pilies savininku tapo riteris Tibas de Pajenas – Hugo de Pajeno, tamplierių ordino įkūrėjo, sūnėnas. Taip pirmą kartą Žizoro istorija persipynė su garsaus ordino likimu.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Tibo de Pajeno laikais pilis pradėta perstatyti iš akmenų. Kalnas buvo dar supiltas ir padidintas, jo viršūnėje iškilo įspūdingas aštuonkampis bokštas. Perstatymui vadovavo architektas Robertas Belemas, kuriam padėjo kitas architektas – Lefrua, daug dirbęs dėka tamplierių užsakymų. O 1128-ais, kai pilis jau buvo baigta, ją aplankė pats tamplierių ordino įkūrėjas Hugas de Pajenas. Pasakojama, kad būtent čia, Žizore, garsusis abatas Bernardas Klervietis, sėdėdamas po senovinės guobos vainiku, savąja ranka parašė tamplierių ordino statutą.
Savo ilgo gyvenimo metu pilis matė daugybę istorinių asmenybių, patyrė aibę apgulčių ir tapo įvairiausių istorinių įvykių liudininke. 1307-ais prasidėjo tamplierių ordino žlugimas. Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis surengė netikėtą ir gerai parengtą operaciją prieš ordino vadovus. 1308 m. lapkričio 29 d. į Žizorą buvo atvežti keli aukšto rango tamplieriai. Jie čia buvo kalinami iki 1314-ų. Apie tai šiandien primena įėjimo į pilį bokšto pavadinimas – Kalinių bokštas. Nors jis buvo smarkiai apgadintas Antrojo pasaulinio karo metais, ant antrojo ir trečiojo aukštų sienų iki šiol išliko čia kalintų tamplierių palikti užrašai.
Šimtamečio karo laikais pilis keletą kartų perėjo iš rankų į rankas. 1419-ais, po trijų savaičių apgulties, Žizoras buvo užimtas anglų kariuomenės, kuri iš esmės pertvarkė pilį. Rekonstrukcija buvo daugiausia skirta tam, kad viduramžių įtvirtinimai galėtų atlaikyti naują galingą ginklą – artileriją. XV amžiaus vidury Karolis VII susigrąžino Normandiją kartu su Žizoru, ir nuo to laiko pilis nebematė svetimų kareivių. Tačiau Žizoro karinė reikšmė greitai išnyko: artilerijos plėtra nesuteikė jokių šansų senovinėms tvirtovėms. XVI amžiaus pabaigoje pilis buvo išbraukta iš Prancūzijos tvirtovių sąrašo.
Paskutinysis „nuotykis” piliai teko Antrojo pasaulinio karo metais. Sugundytas gandų apie pilies požemiuose paslėptus tamplierių lobius, sargas Rože Lomua vieną naktį nusprendė iškasti seną, žemėmis užpiltą šulinį. Iškasęs apie trijų metrų gylio duobę, jis aptiko šoninį tunelį, atsiskiriantį nuo šulinio „kamieno”, ir vedantį kažin kur giliai į kalvos vidų. Bandymas į ją patekti vos nesibaigė tragedija – įvyko griūtis ir susilaužęs koją Lomua vargais negalais išsikabarojo viršun.
Tačiau tai jo nesustabdė ir, vos atsigavęs po traumos, Lomua kartu su savo draugu vėl išvyko ieškoti paslaptingo požeminio tunelio. Po kelių dienų nepertraukiamo darbo jie keliolikos metrų gylyje rado tuščią šešiolikos kvadratinių metrų kamerą, tada – dar vieną horizontalią galeriją, įrengtą kalvos viduje. Nė viena iš šių konstrukcijų nebuvo susijusi su jokiais kitais požemiais. Padėtis tapo vis mįslingesne. Buvo aišku tik tai, kad visas kalnas po Žizoro pilimi yra išvagotas slaptų požeminių tunelių ir kamerų. Bet kas ir kuriam tikslui juos pastatė?
1946-ų kovo mėnesį Lomu atnaujino kasinėjimus. Eidamas nuo jo atrastos šoninės galerijos galo, jis sugebėjo įsigilinti žemėn daugiau nei dvidešimt metrų. Čia jam kelią užtvėrė akmeninė siena. Išmušęs joje skylę, Lomua atsidūrė didžiuliame požemyje. Žibintuvėlio šviesoje jis pamatė, kad tai buvo tikra senovinė romaninio stiliaus koplyčia, apie trisdešimties metrų ilgio, dešimties pločio ir puspenkto metro aukščio. Tolimajame salės gale stovėjo akmeninis altorius su baldakimu virš jo. Palei sienas stovėjo Kristaus ir dvylikos apaštalų statulos. Lomua suskaičiavo, kad koplyčioje buvo dvidešimt akmeninių sarkofagų, kiekvienas apie poros metrų ilgio, ir ne mažiau kaip trisdešimt senovinių skrynių, galbūt netgi komodų, stovinčių ant grindų. Kiekviena iš jų buvo apie pustrečio metro ilgio, poros aukščio ir pusantro metro pločio. Lomua, jo paties žodžiais tariant, skrynias atidaryti nepavyko.
Išlipęs žemės paviršiun, lobių ieškotojas nuėjo į meriją ir papasakojo apie savo neįprastą radinį, bet juo niekas nepatikėjo. Nei vienas pareigūnas nesiryžo nusileisti po žeme, kad patikrintų pilies sargo pasakojimo tikrumą. Tik du žmonės – Lomua brolis ir vienas karininkas – nusekė lobių ieškotojo pėdomis, bet pasiekti koplyčią jiems nepavyko. Tuo tarpu miesto valdžia apkaltino Lomua, kad savo savavališkais kasinėjimais jis galėjo pažeisti pilies pamatus ir taip padaryti žalą istoriniam paminklui. Lomua buvo atleistas. Tačiau jis neatsisakė savo svajonės pasiekti paslaptingą koplyčią ir 1952-ais sugebėjo įtikinti du turtingus žmones investuoti į šį projektą. Tačiau Žizoro valdžia mainais už leidimą vykdyti paieškas pareikalavo keturių penktųjų lobio, jei jis bus rastas. Esant tokioms sąlygoms, projektas nebūtų atnešęs jokio pelno, todėl investuotojai atsisakė jį finansuoti.
O kur gi yra tamplierių lobis? Ar tikrai Žizoro kalvos gelmėse slepiasi paslaptinga koplyčia su skulptūromis, sarkofagais ir senovinėmis skryniomis? Juk legendos teigia, kad būtent čia, po Žizoro pilimi, nuo XIV a. saugomi svarbiausi garsiojo tamplierių ordino lobiai ir paslaptys. Po Žizoro pilimi esančių požeminių galerijų egzistavimas patvirtintas, tačiau paslaptingos salės su lobiais rasti niekam nepavyko. Jei ši koplyčia iš tiesų egzistuoja, vargu ar ji gali būti susijusi su tamplierių ordinu. Juk pilis buvo laikinai valdoma šventeivų riterių tik trejus metus: nuo 1158-ų iki 1161-ų metų, ir jiems nebuvo jokios prasmės slėpti ką nors tvirtovėje, kuri jiems net nepriklausė. Tačiau viduramžių Žizoro istorija ir be tamplierių buvo gana audringa, ir kas žino, galbūt tikrai kuris nors jo savininkas norėjo paslėpti neįmenamą paslaptį giliuose pilies požemiuose?..
