1930-ųjų vasaros tvankų vakarą Londono puikioje koncertų salėje Royal Albert Hall susirinko apie aštuoni tūkstančiai žmonių į renginį, skirtą mylimam rašytojui Artūrui Konanui Doiliui, sukūrusiam garsųjį Šerloką Holmsą. Visų susirinkusiųjų akivaizdoje, garsusis rašytojas lėtai įėjo į salę, ir užėmė garbingą vietą šalia savo žmonos Džin, likdamas ten iki renginio pabaigos. Niekas nebūtų nustebęs rašytojo dalyvavimu susitikime, jei ne faktas, kad seras Artūras mirė šešias dienas prieš šį koncertą, skirtą jo atminimui.
Kodėl rašytojo žmona net nenustebo jo pasirodymu salėje? Pasirodo, Džin buvo žinoma mediumė, gebanti bendrauti su mirusiųjų sielomis ir organizuoti jų apsilankymus gyvųjų pasaulyje. Tikriausiai ji iš anksto žinojo, kad koncerte pasirodys Artūro fantomas. Keista, bet visi susirinkusieji, atpažinoję rašytojo veidą, į jo mistinį pasirodymą reagavo tipiškai angliška ramybe. Tokį požiūrį galima paaiškinti tuo, kad londoniečiai yra pripratę prie vaiduoklių pasirodymų, ir nelaiko juos kažin kuo keistu ar netikėtu.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Kodėl vaiduokliai taip pamėgo Londono gatves ir pastatus? Tyrėjai apskaičiavo, kad dauguma vaikų Anglijos sostinėje gimsta vidurnaktį. Mediumai įsitikinę, kad būtent su šiuo faktu susijusios žmonių gebėjimas matyti vaiduoklius ir jausti dvasių artėjimą, taip pat gebėjimas bendrauti su šiomis anapusinėmis būtybėmis. Tačiau visgi negalima paaiškinti to, kad vaiduokliai dažnai pasirodo užsienio turistams, apsilankantiems Londone.
Pasirodo, kad vaiduoklių suteikta informacija dažnai padeda atkurti tikrąją daugelio praeities įvykių istoriją. Fantomų pagalba buvo rasti dokumentai, kurie buvo laikomi negrįžtamai prarastais.
Ryškiausias tokio vaiduoklių „bendradarbiavimo“ su gyvais žmonėmis pavyzdys tapo tikrųjų įvykių, susijusių su Henriko VIII žmonos Anos Bolein mirtimi, išsiaiškinimas. Istorinėje literatūroje buvo nurodyta, kad ji mirė ant kartuvės daugybės žiūrovų akivaizdoje. Tačiau 1972 m. į Tauerio pilį ekskursijon atvyko jauna mergina, lydima tėvų. Apžiūrėdama Žaliąjį bokštą, kuris senovėje buvo egzekucijų vieta, mergina netikėtai pamatė įvykius, kurie šioje vietoje įvyko daugiau nei prieš keturis šimtus metų. Mergina pamatė ant kelių stovinčią karalienę Aną. Ir tai, kad prie jos tyliai ir nepastebimai iš nugaros artinasi budelis su kirviu. Karalienė negirdėjo artėjančio žudiko, o jis, mostelėjęs kirviu, nukirto jai galvą.
Merginos pasakojimas apie savo regėjimą istorikams nepadarė jokio įspūdžio, nes nei vienas turistų grupės narys nematė šios baisios scenos. Tačiau po kelių mėnesių specialistų rankas pasiekė dokumentai, patvirtinantys, kad egzekucija vyko būtent taip, kaip mergina matė savojoje vizijoje pilyje. Paaiškėjo, kad egzekucija buvo įvykdyta tokiu neįprastu būdu, nes nenorėta labai išgąsdinti karalienę, todėl net buvo pakviestas egzekucijos vykdytojas iš Prancūzijos, žinomas savo delikačiu elgesiu su nuteistaisiais.
Neįprasti reiškiniai nuolat vyksta už aukštų Tauerio sienų. Kartą jaunas sargybinis, vykdydamas naktinį patruliavimą pilies koridoriuje, išgirdo neaiškų triukšmą iš Šv. Petro koplyčios pusės. Jis prirėmė kopėčias į koplyčios išorinę sieną, ir pažvelgė pro langą. Tai, ką jis pamatė, beveik privertė jį prarasti sąmonę: koplyčioje vaikščiojo, susibūrę į grupes, ir maloniai šnekėjosi daugybė istorinių asmenybių, kurias sargybinis pažinojo iš portretų, kabojusių pilies koridoriuose. Tarp jų buvo labai graži jauna moteris ilgais tamsiais plaukais, panaši į Aną Bolein. Šalia jos stovėjo rašytojas Tomas Moras, 1553 m. nuteistas už valstybės išdavystę. Netoliese ramiai šnekėjosi Solsberio hercogienė ir lordas Dadlis su žmona.
Tarp garbingų asmenų buvo ir 1745 m. sukilimo dalyviai, nubausti mirtimi Žaliajame bokšte. Šie sukilėliai išsiskyrė iš kitų savo išvaizda: veidai buvo mėlyni, ant kaklų matėsi kruvinos virvės žymės, akys degė tarsi anglies gabalėliai. Tačiau ne tik Taueris garsėja savo vaiduokliais. Ir ne visi vaiduokliai elgiasi tyliai. Pavyzdžiui, Harperių dvare Londono Enfyldo rajone tris metus siautėjo triukšmingas vaiduoklis: jis perstatinėjo baldus, iš lovelių ant grindų išmesdavo kūdikius, namus užvertė nebenaudojamomis monetomis ir pan. Dvasia nebijojo nei Harperių šeimos narių, nei žurnalistų, atėjusių pažiūrėti poltergeistą. Visai įmanoma, kad dvasia taip mėgo demonstruoti savo griežtą charakterį gausiai susirinkusiai auditorijai.
O dvasia, gyvenanti garsiajame Londono parduotuvėje „Bemington Arcade“, pasižymi labai korektišku elgesiu. Matyt, jai patiko būti tarp prabangių prekių, pasižyminčių elegancija ir grožiu, tad jos išdaigos buvo tik nekalti pokštai. Pavyzdžiui, ji nuimdavo prekes nuo lentynų ir išdėstydavo jas ant grindų taisyklinga geometrine tvarka. O ryte pardavėjai pakeldavo dėžes, cigarečių pakelius, pinigines ir rankines, bei sudėdavo viską į savo vietą. Beje, ne tik pardavėjams, bet ir daugeliui pirkėjų atrodė, kad kažkas nematomas nuolat stovi šalia ir juos stebi.
Viename Londono bokštų, kur XVII amžiuje buvo laikomi nusikaltėliai, dažnai matomas grafo Henrio Persio vaiduoklis, vaikščiojantis palei sieną. Nors Persis nebuvo nuteistas už dalyvavimą sąmoksle prieš karalių Jokūbą, o paleistas į laisvę sumokėjęs trisdešimt tūkstančių svarų sterlingų, jo vaiduoklis reguliariai pasirodo bokšte. Čia taip pat „vaikšto“ ir ledi Džein Grei vaiduoklis, bandžiusios apgaule užimti Anglijos sostą. 1554-ais ji buvo nužudyta šioje bokšto sienose.
Neįprastais vaiduokliais pagarsėjo ir Londono Martino bokštas. Karaliaus Henriko I valdymo laikais čia buvo laikoma daugybė gyvūnų, skirtų monarcho pramogoms. Taigi, sargybiniai, savo siaubui, ne kartą koridoriuose matė milžiniškų lokių vaiduoklius. Vienas sargybinių taip išsigando ant dviejų kojų einančio žvėries, kad smogė vaiduokliui durtuvu, bet ginklas tik pervėrė šmėklą ir įsmigo į duris, šalia kurių stovėjo gyvūno vaiduoklis. Sargybinis buvo taip sukrėstas regėjimo, kad kitą dieną mirė nuo patirto išgąsčio.
Londoniečiai priprato prie šalia jų gyvenančių vaiduoklių. Skotlend-Jarde buvo įkurtas specialus padalinys, užsiimantis visų pranešimų apie šmėklų pasirodymus registravimu. Miesto gyventojai neleidžia nuobodžiauti šio policijos padalinio darbuotojams. Jie reguliariai informuoja juos apie susitikimus su vaiduokliais. O policininkams tenka tirti pačius neįprasčiausius atvejus…
