Buvo laikai, kai vien paminėjus vikingus, visa Europa drebėdavo. Šie drąsūs jūrininkai savo greitaisiais laivais rengdavo drąsius reidus į pakrančių miestus ir kaimus, rinko duoklę ir naikino nepaklusniuosius. Vikingai ne tik jautėsi kaip namuose Britų salose, Nyderlanduose ir Prancūzijoje, bet pasiekė net Ispaniją, Maroką ir Italiją. Dabar retas kuris istorikas abejoja, kad vikingai buvo Šiaurės Amerikoje dar gerokai prieš Kolumbą. Pasak legendų, vikingas Leifas Eriksonas (Leifas Laimingasis) pasiekė Amerikos krantus šimtus metų prieš Kristupą Kolumbą. Palyginti neseniai mokslininkai gavo patvirtinimų, kad vikingai tikrai buvo nuplaukę taip toli. Ypatingą vietą vikingų istorijoje užima Grenlandijos užkariavimas. Kasinėjimai šioje saloje parodė, kad vikingai čia klestėjo šimtus metų, prekiaudami su Europa ir, tikriausiai, net su vietinėmis Amerikos gentimis.
Vikingų Šiaurės Atlanto vandenyno kolonizacijos istorija prasidėjo Islandijoje, kurios krantus apie 860 m. nepriklausomai vienas nuo kito pasiekė norvegas Nadzodas ir švedas Gardaras Svararsonas. Jų pasakojimai apie naują žemę paskatino norvegą Raveną Flokį ten vykti kolonijos įkūrimui. Kolonistai vos išgyveno atšiaurią žiemą, todėl sala buvo pavadinta Islandija – „Ledo žemė“. Tačiau daugeliui kolonistų patiko ši medžiojamais gyvūnais turtinga sala, pasipuošusi vaizdingais fiordais ir miškais. Pradėjo masinis vikingų persikėlimas į Islandiją. X a. aštuntajame dešimtmetyje Islandijoje jau gyveno apie penkiasdešimt tūkstančių kolonistų. Būtent tuo laikotarpiu kolonijoje prasidėjo baisus badas, daugelis norėjo palikti salą ir vykti ieškoti geresnio likimo. Netrukus tokia galimybė jiems pasitaikė.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
982 m. Erikas Torvaldsas, gavęs pravardę „Raudonasis“ dėl savo ugninės ševeliūros, ne kartą kaltintas žmogžudystėmis, per dar vieną ginčą su kaimynu nužudė du jo sūnus. Už šį nusikaltimą Erikas nebuvo nuteistas mirties bausme, o tik trejų metų tremtimi iš Islandijos. Erikas nusprendė leistis į kelionę. Iš pažįstamo jūrininko jis žinojo, kad už puspenkto šimto mylių į vakarus plyti kažkokia žemė. Raudonasis nusipirko laivą ir kartu su draugais išplaukė jos ieškoti. 982-ų vasarą Erikas laivas jau plaukė šalia paslaptingos žemės pietinio krašto. Netrukus jam į akis krito viena vaizdinga vietovė, graži pievomis, padengtomis tankia žole ir gėlėmis, be to, savaisiais fjordais ji keliautojams priminė gimtąsias vietas. Erikas šią žemę pavadino Grenlandija – „Žaliąja šalimi“.
Tris metus keliauninkai praleido savo išsirinktoje vietoje, o 985-ais grįžę į Islandiją, ėmė rinkti ekspediciją, kad kolonizuotų atrastą žemę. Dvidešimt penki laivai su septyniais šimtais kolonistų išplaukė į Grenlandiją, tačiau žiauri audra pakeitė planus: tik keturiolika laivų ir keturi šimtai žmonių pasiekė trokštamą žemę. Jie įkūrė vadinamąją Rytų gyvenvietę pietinėje Grenlandijos pakrantėje. Per ateinančius dešimtį metų į Grenlandiją atvyko dar kelios kolonistų grupės, kurių dalis pietvakarių pakrantėje įkūrė dar vieną koloniją – Vakarų gyvenvietę.
Nepaisant to, kad kolonistų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, vikingų Grenlandijos forposto gyvenvietės klestėjo. Kolonistų skaičius palaipsniui augo. Archeologų vertinimu, buvo laikotarpis, kai saloje gyveno ne mažiau kaip trys tūkstančiai vikingų. Vikingai apsigyveno atokiau nuo jūros, palei fjordus, kurie jiems priminė gimtąsias vietas. Sukurti ūkį Grenlandijoje buvo gana sudėtinga dėl didelių medžių trūkumo. Medžiagos šaltinis buvo praktiškai vienintelis – bangų atplukdytos nuolaužos. Namai buvo statomi iš nuolaužų, akmenų ir velėnos. Siekiant užtikrinti pakankamą izoliaciją nuo atšiaurių šalčių, kai kurių pastatų sienos buvo dviejų storio ir net storesnės.
Tarp archeologų iškastų Vakarų gyvenvietės fermų yra vadinamoji „ferma po smėliu”. Mokslininkai čia rado daug įdomių daiktų, kurie leidžia įsivaizduoti vikingų gyvenimą Grenlandijoje. Vienas iškastų pastatų pasirodė esąs tikrai milžiniškas: norint pastatyti tokį statinį iš velėnų, reikėjo nuplėšti apie tūkstantį kvadratinių metrų velėnos. Vasara Grenlandijoje buvo per trumpa, kad būtų galima auginti grūdus, todėl vikingai, greičiausiai, apsieidavo be alaus ir duonos. Gyvenvietės gyventojai augino naminius gyvulius – ožkas, avis ir net karves, juos skerdė labai saikingai, daugiausia naudodami antrinius gyvulininkystės produktus – pieną ir sūrį.
Iš pradžių naujakuriai mažai kuo skyrėsi nuo savo tėvynainių, paliktų Islandijoje ir Skandinavijoje. Jie žvejojo tinklais, medžiojo ruonius ir elnius. Grenlandijos vikingai siuvosi vilnos ir lino drabužius, kartais naudodami ir arktinių kiškių kailius. Taip pat buvo naudojami bizonų odos ir kitų egzotiškų medžiagų drabužiai – matyt, čia neapsieita be amerikiečių genčių įtakos. Norėdami išgyventi, kolonistai vykdė prekybą su Skandinavija. Mainais už geležį, grūdus ir medieną iš Europos, jie siūlė lokių ir poliarinių lapės kailius, narvalų ragus ir tvirtas jūrų vėžlių odos virves. Banginių ūsai taip pat buvo paklausūs tarp Europos mados mėgėjų. Manoma, kad Grenlandijos vikingai prekiavo ir… gyvais lokiais. Gali būti, kad Grenlandijos vikingai medienos ieškodami plaukdavo net į Šiaurės Ameriką. Vikingų statinių liekanos Njufaundlende liudija apie jų trumpalaikį buvimą šiame žemyne.
XIV amžiuje Grenlandijos klimatas tapo šaltesnis. Ledynai nuslinko į vikingų žemes, atsinešdami smėlio, purvo ir žvyro. Šie nuosėdos palaipsniui atėmė iš kolonistų ganyklas. „Laikui bėgant padėtis pablogėjo, – sako archeologas Džetas Arneborgas. „Juodoji mirtis (maras) nusiaubė Norvegiją, sunaikindama du trečdalius gyventojų. Maras smogė ir Islandijai, sunaikindamas trečdalį jos gyventojų“. Kol kas nėra įrodymų, kad maras pasiekė Grenlandiją, bet jis neabejotinai turėjo įtakos prekybos plėtrai. Kolonistai palaipsniui prisitaikė prie naujų sąlygų. Jų racione ėmė dominuoti jūros gėrybės. Mokslininkai tai nustatė pagal dviejų skirtingų anglies formų santykį kolonistų skeletų kauluose. Paaiškėjo, kad XIV a. pradžioje jūros gėrybės sudarė apie aštuoniasdešimt procentų Grenlandijos vikingų mitybos.
Atšalimas privertė eskimus migruoti arčiau vikingų kontroliuojamų teritorijų. Kai kurie mokslininkai mano, kad vikingai galėjo ne tik susitikti su eskimais, bet netgi gyventi tarp jų. Tačiau kol kas nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Labiau tikėtina, kad vikingai konfliktavo su vietiniais amerikiečiais: apie tai pasakoja eskimų legendos. Eskimai, geriau prisitaikę prie atšiaurių Šiaurės sąlygų, atšalimą ištvėrė daug lengviau nei vikingai. Archeologai labai nustebo, kai iš kapų iškasė gerai išsilaikiusius Grenlandijos vikingų drabužių pavyzdžius. Pasirodo, vikingai griežtai laikėsi europietiškos mados, jiems net į galvą neatėjo perimti kai kuriuos eskimų drabužių elementus, kurie buvo labiau pritaikyti išgyventi šiaurėje.
Apie 1350 m. įvyko kažkoks paslaptingas įvykis: visi Vakarų gyvenvietės gyventojai, maždaug tūkstantis žmonių, staiga dingo. Norvegų kunigas iš Rytų gyvenvietės, apsilankęs Vakarų kolonijos gyvenvietėje, nerado ten nė gyvos dvasios, išskyrus sulaukėjusius naminius gyvulius. Nebuvo rasti net lavonai. Tarp hipotezių, paaiškinančių tokio didelio žmonių skaičiaus dingimą, yra versijos apie marą, badą, eskimų ar net piratų antpuolį, masinę migraciją. Tačiau praktiškai visos šios versijos yra paneigiamos lavonų nebuvimu, bet naminių gyvulių išlikimu. Iki šiol nėra bent kiek tinkamo paaiškinimo šiai mįslei.
Rytinė gyvenvietė egzistavo iki 1500-ų. Vienas paskutiniųjų rašytinių šaltinių apie Grenlandijos vikingus yra krikšto ceremonijos įrašas Hvalsi bažnyčioje, kuris išliko iki mūsų dienų. Istorikai mano, kad paskutiniai Grenlandijos vikingai paliko savo koloniją ir grįžo į Islandiją. O pasak eskimų pasakojimų, paskutiniai Rytų gyvenvietės vikingai buvo užpulti piratų, tačiau kasinėjimai kol kas nepatvirtina šios istorijos. 1540 m. islandų laivo įgula kolonijoje neberado nei gyvos gyvosios sielos, tik vyro su gobtuvu palaikus. Galbūt tai buvo paskutinis Grenlandijos vikingas?.. Jų paslaptis iki šiol lieka neišaiškinta.
