Seuso lobio paslaptis iki šiol neišaiškinta: kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo rastas, vis dar nežinoma. Maždaug prieš pusšimtį metų Vengrijos gilumoje neaiškiomis aplinkybėmis buvo aptiktas vienas iš paslaptingiausių ir pavojingiausių archeologinių radinių. Vėliau jis buvo pavadintas „Seuso lobiu“, o dėl jo nuosavybės kovojo ištisos valstybės. Viskas prasidėjo nuo vieno jauno vengrų kareivio Jožefo Sužegos iš Polgardi kaimo, kuris iškasė gražų masyvų sidabrinį indą. Vaikinas buvo sumanus. Jis tęsė kasinėjimus ir aptiko daug sidabrinių indų. Sklandė įvairūs gandai apie rastų brangenybių skaičių, bet kol kas žinoma tik apie keturiolika daiktų.
Deja, nuo to momento jauno vaikino gyvenime ėmė suktis „atgalinis” laikrodis. Kai kurie sako, kad Jozefas niekam nieko nepasakojo, tik parodė radinį pažįstamam antikvarui. Kai kurie tvirtina, kad jis bandė dalį daiktų parduoti juodojoje rinkoje. Vienaip ar kitaip, netrukus jis buvo rastas negyvas. Lavonas gulėjo šulinio dugne, o policija, nesigilindama į detales, paskelbė mirtį nelaimingu atsitikimu. Tačiau vietiniai šnabždėjosi, kad Jozefas buvo nužudytas. Kažkas nenorėjo dalytis lobiu.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Toliau brangenybių pėdsakai išnyksta. Lobis – keturiolika nuostabių sidabrinių Romos laikų dirbinių – dingsta. Jis vėl atsiranda po daugelio metų, devintojo dešimtmečio pradžioje, Londone. Kolekcija pasiūloma pardavimui, o jos kilmė paaiškinama labai paprastai: rasta Libane, tariamai per pilietinį karą. Įrodymais pateikiami dokumentai, kurie vėliau bus pripažinti suklastotais. 1987 m. „Sotheby’s“ ketina pasiūlyti lobį aukcione. Tačiau britų muziejai atsisako dalyvauti – vertybių istorija pernelyg neaiški. Net nėra kasinėjimų nuotraukų. O pati kolekcija stulbina vaizduotę: medžioklės scenomis puošti indai, grakštūs indai, kalti vazos, o svarbiausia – indas su išgraviruotu užrašu: „Seuso, gyvenk laimingai!“ Šis vardas, Seuso, tampa paslapties simboliu.
Iš karto trys šalys pareiškia savo teises į lobį: Vengrija, Jugoslavija ir Libanas. Kiekviena iš jų tvirtina, kad lobis buvo rastas jos teritorijoje. 1993 m. JAV prasideda garsus teismo procesas. Vengrija pateikia geocheminės dirvožemio analizės ataskaitas, kurios sutampa su Balatono regiono dirvožemio ataskaitomis. Tačiau teismas, neturėdamas tiesioginių įrodymų, atmeta ieškinį. Metai bėga. Kolekcija priklauso privačiam asmeniui – lordui Chembridžui, ir saugoma privačioje kolekcijoje. Archeologai ginčijasi, politikai derasi, žurnalistai rašo straipsnius „Indianos Džounso“ stiliumi. O Vengrija tuo metu nepasiduoda. Ministras pirmininkas Viktoras Orbanas Seuso lobio grąžinimą paskelbia nacionalinio prestižo reikalu.
2014 m. Vengrija išperka pirmuosius septynis lobio daiktus. Suma neskelbiama, bet, pasak gandų, kalbama apie dešimtis milijonų eurų. 2017 m. pavyksta įsigyti likusią dalį. Galiausiai, po dešimtmečių vargų, teismo kovų ir slaptų derybų, Seuso lobis grįžo į tėvynę. Dabar pusantro tūkstantmečio senumo lobis eksponuojamas Budapešto dailės muziejuje, kur galima pamatyti senovės meistrų nuostabius kūrinius. Belieka tik palinkėti Vengrijos lyderiui tokio pat įžvalgumo vertinant agresorės Rusijos nusikaltimus žudikiškame kare, bet Orbanas iki šiol atkakliai šalinasi Ukrainos rėmėjų gretų.
