Nuo pat pirmųjų žmonijos žingsnių žmonės žiūrėjo į naktinį dangų ne tik pagarbiai, bet ir jausdami gilų ryšį. Daugelis senovės civilizacijų buvo įsitikinusios, kad jų dievai – tvarkos kūrėjai ir žinių nešėjai – atėjo iš žvaigždžių. Ar tai buvo tik poetinės metaforos ir bandymas paaiškinti nepaaiškinamą, ar šiuose mituose slypi realių įvykių atgarsiai? Pakeliaukime per žemynus ir epochas, kad atskleistume šią visai žmonijai bendrą paslaptį.
Šumerai ir Anunakai: žmonijos dangaus architektai
Karštoje Mesopotamijos saulėje, kur gimė viena iš pirmųjų raštingų civilizacijų, molinėse lentelėse buvo įamžinta nuostabi istorija. Šumerai tikėjo, kad pasaulį valdė dievai Anunnakai – būtybės, nusileidusios iš dangaus, kad sukeltų sumaištį Žemėje.
Pasak epų „Eridu Genesis“ ir „Enuma Elish“, būtent Anunakai iš molio ir kraujo sukūrė žmones, kad šie jiems tarnautų. Pati karališkosios valdžios sąvoka – „me“ – buvo „nusileista iš dangaus“. Tai nebuvo abstraktus simbolis, o tiesioginė nuoroda į dieviškąjį mandatą, suteiktą valdovams. Dievai-Anunakai, tokie kaip Enlil ir Enki, buvo teisėjai, architektai ir administratoriai, kurie vėliau grįžo į žvaigždes, palikdami žmonijai civilizacijos dovaną. (Skaityti visą tekstą kviečiame AIDŲ prenumeratorius.)
