Ir jūs pamenate žavų animacinį serialą apie bitės Majos nuotykius? Tikrai, pamatę šeimos restorano pavadinime žodį „maja”, pirmiausia asocijavome jį su darbščiąja bitute. Ir suklydome: latvių kalboje žodis „maja” reiškia namus. Pavadinimų, kuriuose yra žodis „maja”, Liepojoje labai daug. Tad „Pumpurs maja” – nesunku atspėti – yra „Žiedų namai”. Dailus pavadinimas, o ir namukas prie Ulihu (viena pagrindinių senojoje Liepojos dalyje) ir Peldu (driekiasi nuo Liepojos centro iki pajūrio parko) gatvių sankryžos dvelkia senovine aura, nors senatvės požymių jame nelabai aptiksi. Kadangi nuo mūsiškio būsto Dzintaru gatvėje (lygiagreti šalia įspūdingo parko einančiai Liepu gatvei) iki „Pumpurs maja” tebuvo keli šimtai žingsnių, į šią užeigą pietauti užsukome dukart. Ir nesuklydome, be to, itin apdairiai pasielgėme, neužsisakydami daugiau nei dešimt eurų kainuojančius antruosius patiekalus: porcijos čia ne didelės, o milžiniškos, tad po gilaus sočios ir skanios sriubos dubenio vargu ar įveiktum tokį maisto kalną. Na, nebent imtumei augintis lašinius…
Pietauti ėjome neįprastai vėlai, kad lankytojų apgultis būtų sumažėjusi, nes perpiet laisvą staliuką čia nerasi, o ir lauke visos vietos būna užimtos.
Teisingai atspėjote, kad ir šią užeigą, kaip ir mūsų keliskart lankytą „7-ą liniją” paplūdimyje, gulte apgulę lietuvaičiai, Liepojon dažniausiai atvykstantys su šeima. Puse ausies nugirdau prie gretimo stalo prisėdusios šeimos vokišką kalbą, nes atvykėliai vis dairėsi į mane akies krašteliu – išties, manoji išvaizda artimesnė vokiškai, nei lietuviškai ar latviškai. Pažintis su „Pumpurs maja” prasidėjo ne itin vykusiai, nes pasirinkome vietas prie stalo lauko terasoje, iš kurios atsiveria akiai malonus gretimo skvero vaizdas. Jame ne tik gėlynai dailūs, bet ir stovi įdomus paminklas latvių poetei Mirdzai Kempei: šalia poetės statulos itin originaliai pavaizduotos (jei teisingai supratau), jūros bangos, o transformatorinės siena puikiai tiko poetės atvaizdui ir porai posmų. Štai toks „grafitis” tikrai pozityvus ir prasmingas, skirtingai nuo mūsiškių miestų sienas darkančių terlionių. Beje, latvių komunalininkai ne tik gatves taiso, bet ir skverus tvarko, remontuoja, visai nekreipdami dėmesį į pievutėje ramiai vaikštinėjančią žuvėdrą, aiškiai laukiančią „Purmpurs maja” svečių dėmesio ir vaišių.
„Pumpurs maja” kaimynystėje – dailus skveras ir paminklas poetei Mirdzai Kempei.
Prie gretimo stalo prisėdę pusamžės moterys šnekučiuojasi rusiškai, tačiau priėjus oficiantui, valgius užsisako latviškai. Pasirodo, kalbą galima išmokti bet kurią, tereikia tik noro ir pastangų, o ir vietinis rusakalbis jaunimas pila latviškai it žirnius iš dubens. Nukrypstant nuo temos, priminsiu, kad dėl didžiulės karinės jūrų laivyno bazės bei gausių pramonės įmonių, Liepojoje nuo seno gyveno ir tebegyvena daugybė rusakalbių, tad dažnas praeivis kalba rusiškai. Visgi aptarnavimo srityje dirbantys sėkmingai išmokę latviškai, o jaunimas dar ir angliškai kalba visiškai laisvai (įsitikinau, kai „Purmpurs maja” oficiantė priėjo aptarnauti vokiečių šeimą, o ir mes angliškai kalbėti nepėsti). Lukterėję geras dešimt ar penkiolika minučių, susigaudėme, kad ilgokai lauksim tiek užsisakymo, tiek valgių, jei sėdėsime lauko terasoje. Tereikėjo persikelti į užeigos vidų ir pasirinkti dviems skirtą staliuką netoli baro – iškart sulaukėme malonios oficiantės dėmesio, o ir valgių lūkuriauti neteko. Ką čia bepasakysi: maistas „Pumpurs maja”, o ir kitose Liepojos užeigose – tiesiog puikus. Didžiulis dubuo skanios ir sočios sriubos – nuo puspenkto iki pusšešto euro, gardus plekšnės kepsnys – iki dešimties euriukų. Darsyk priminsiu mėgstantiems sočiai užkirsti – daugiau nei dešimtį eurų kainuojantys patiekalai čia tiesiog milžiniški, būkite apdairūs! Didelis arbatinukas, iš kurio išgersite kokius keturis puodukus arbatos, kainuoja penkis eurus (ne tik šioje užeigoje, bet bemaž visur).
Patiekalų niuansų neaprašinėsiu, viskas buvo labai skanu, sotu, nebrangu, tad lietuvaičiai jau pamėgę vaišes „Pumpurs maja” kavinėje.
Maloniai nuteikia ne tik gardūs valgiai, bet ir estetiška, skoninga aplinka, prižiūrėtas senovinis pastatas, žiedų jūra, santūrus ir tvarkingas interjeras, mandagus aptarnavimas. Gal šiek tiek užkliuvo tas „beviltiškas” laukimas prie stalo lauke, kai peralkę lietuvaičiai niekaip negalėjo pelnyti oficianto dėmesį. Tiesa, įsitikinome, kad tai dar menkas trūkumas, kol nepatekome į visiškai beviltiškos kavinės (ne „Pumpurs maja”) spąstus pačiame Liepojos centre. Pasityčiojimo, kurį tąkart patyrėme, net prisiminti nenorime, bet kad jau įvertė riebų samtį deguto į mūsiškių įspūdžių Liepojoje puodą, tai ir aš atsilyginsiu atitinkamu „reportažu” apie tų šmikių darbelius. O „Purmpurs maja” telieka padėkoti už puikiais vaišes, ir palinkėti nusistatyti maksimalų terminą – pvz. dešimt ar penkiolika minučių – per kurį privalo būti priimtas užsakymas, nors ir žemė po kojomis degtų. Beje, „Pumpurs maja” kelias savaitės dienas dirba iki aštuntos valandos vakaro, kelias – iki dešimtos. Apie triukšmingas kompanijas ar trankią muziką čia nėra nei kalbos, tačiau užsukti gardžiai pasivaišinti galima ir vakarop, po maudynių jūroje, iki kurios čia eiti mažiau nei dešimtį minučių. Paldies (ačiū), „Pumpurs maja”!
Apsilankyti šeimos restorane „Pumpurs maja” (Peldu iela/gatvė 54, Liepojoje) mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
