Dronai užklupo netikėtai. Kalbininkai, aišku, pataisytų mane, liepdami sakyti „bepilotis” ar „bepilotė skraidyklė”. Mūsiškių kalbininkų išmonė ne kažin kokia, jei iki šiol neranda naujadaro „smartfonui”, tad ir dronui gero analogo nėra. Bet kalba eis ne apie kalbininkus, o apie dronus (arba bepiločius). Kelias dienas ieškoję įsibrovėlio, Lietuvos kariūnai galų gale jį rado… kariškių poligone pakaunėje – Gaižiūnuose. Sovietmečiu ten būta oro kariuomenės dalinio – desantininkų divizijos, dislokuotos šalia Kauno po Romo Kalantos susideginimo. Kilusioms stichiškoms manifestacijoms malšinti, o ir būsimiems (galimiems) neramumams suvaldyti sovietinė vadovybė nutarė pakaunėje įkurdinti nuožmius kareivas. Tokia buvo ta sovietinių bonzų logika: ne kalbėtis su žmonėmis ir įsiklausyti į jų godas, o grubia jėga ir smurtu nutildyti.
Visgi neatsitiktinai rusiškas bepilotis nutupdytas būtent Gaižiūnuose. Tai simbolinis rusiškųjų provokatorių gestas: „Rašėme ant karinių pastatų sienų „My eščio verniomsia” („Mes dar sugrįšim”, rus.), ir „sugrįžom”. Tegul tik dronu, kuris anaiptol ne pasiklydo, o šleptelėjo žemėn tiesiai priešais mūsiškių kariūnų nosį. Šie, kad ir užvertę nosis į dangų, dairėsi įsibrovėlio, bet toliau nosies taip ir nesugebėjo pamatyti. Gardaus juoko turėjo atsibastėlio drono valdytojai, o kartu ir parodė, kad mūsiškė oro gynyba verta nebent nosies turinio. O jei ne vienišė „Gerbera” Lietuvon skristų, o visas jų spiečius ar balistinės raketos, kas tuomet? O gi pilnos visų kelnės, nekalbant apie atakos atrėmimą ir taikių žmonių apgynimą. O gal kaip tarpukariu būtų vėpsoma: „Įsakymo priešintis nebuvo, todėl ir spaudėme rankas bolševikiniams atsibastėliams..” Kam tuomet Lietuvai armija ir milijardiniai kaštai?
Sovietinių kareivų kovinės mašinos žlega į karinį miestelį po pratybų Gaižiūnų poligone, 1990 m.
O rusai trina rankas, ir pasiunčia būrelį bepiločių Lenkijon: „Pažiūrėsim ar ir šie apsižioplins, kaip lietuviai, ar visgi šį-tą sugebės?”. Tai ne atsitiktiniai incidentai, o subtilus lietuviškos ir lenkiškos oro gynybų (jei Lietuvoje tokios apskritai esama) „pačiupinėjimas”. Kartu rusai vertina, ar Rytų Europos šalys sugebėjo pasimokyti iš skaudžių didvyriškos Ukrainos kovų, trunkančių jau pusketvirtų metų. Rodos, lenkai sugebėjo kad ir pavėluotai sureaguoti, eilinį sykį nušluostydami nosį lietuviams. Šiuos dronai užklupo netikėtai, kaip kad kelininkus kasmet netikėtai užklumpa žiema.
Ukrainos karas ne veltui vadinamas dronų karu, kuriame sunkioji ginkluotė – tankai, šarvuočiai, savaeigiai (ir nesavaeigiai) pabūklai, salvinės ugnies mašinos ir t.t. – vaidina trečiaeilį vaidmenį. Būtent trečiaeilį, net ne antraeilį, nes gyvosios jėgos du trečdaliai nuostolių padaromi būtent dronų pagalba. Lietuva tuo metu ruošiasi pirkti tankus ir lėktuvus. Ir vieni, ir kiti lėtaeigiams dronams atremti visiškai netinkami. Ukrainiečiai senai įvaldę efektyvius dronų atrėkimo būdus, kai tuo tarpu okupantai vis dar bando bepiločius numušti automatų salvėmis. Kuo atremtume dronų ataką mes? Nosies užvertimu į dangų ir ilgu liūliu iš jos?
Didžiulis sovietinių kareivų miestelis Gaižiūnuose (dalinys Nr. 11929) devintajame dešimtmetyje.
Kasdien skaitome žiniasklaidoje protingus tekstus apie agresyvios kaimynės keliamą pavojų ir mūsų smarkų pasiruošimą duoti atkirtį atėjūnams. Gerokai mažiau rašome apie jaunuolių fizinį parengimą tarnybai ginkluotose pajėgose. Dar mažiau užuominų apie visuotinį šaukimą, apimantį ir merginų bei moterų tarnybą: kariuomenėje apstu funkcijų, kurias sėkmingai gali atlikti moterys. O kaip rezervistų reikalai: jau matę tarnybos Lietuvos kariuomenėje, o tai ir sovietinėje kariaunoje pavojaus atveju tik nosį krapštys, ar talkins gynybai? Visai mažai atrasime žinių apie pasirengimą masinei civilinei gynybai, analogiškai šveicariškajai ar izraelietiškai: kiekvienas žino, ką turės pirmiausia daryti kilus grėsmei, o turintys namuose ginklus mikliai bursis į būrelius ir būrius kovai su agresoriumi. Apie pasirengimą evakuacijai geriau išvis patylėti: nebent kas nors paplaus pinigėlius priedangų „įrengimui” požeminiuose garažuose, nes iš sovietmečio paveldėtos slėptuvės senai privatizuotos arba nudrengtos, o naujos vargiai įkandamos.
Susidaro nemalonus ir nedžiuginantis įspūdis, kad visos mūsų valdžios, o ir mūsų pačių viltys sutelktos į partnerius: vokiečių divizija rusus muš, keli Šiauliuose dislokuoti NATO orlaiviai putininius orlaivius sudaužys, netruks amerikiečiai pagelbėti oro gynyboje, o štai belgai mikliai atriedės šarvuočiais rusų pėstininkus triuškinti. O mes patys ką? Lėktuvus iš Brazilijos ir vokiečių tankus kada nors nusipirksim, ir putino gaujos pridės į kelnes? Nepanaši Lietuva į nusiteikusią žūtbūt, visomis visų jėgomis aršiai gintis nuo okupanto, nors tu ką. Todėl rusai ir „čiupinėja” visokiais būdais mūsų gynybą, nematančią toliau savosios nosies. Galbūt jau laikas pasidairyti tolėliau?..
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
