„Bėda viena nevaikšto”, – teigia daugiaamžė liaudies išmintis, lyg žvelgdama į šiandienės „deržavos” ekonomiką. Pusketvirtų metų imperiją sekinantis karas tik pagilino nuo pat 2014-ų besidriekiančius ekonomikos sunkumus, kuriuos ir norėčiau peržvelgti. Krymo aneksija, okupacija ar užgrobimas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – ir fiktyvių „respublikų” Luhanske bei Donecke sukūrimas tapo putininės imperijos ekonominių problemų pradžia.
Jau dešimtį metų agresyviosios kaimynės turizmo sektorių krečia atvykėlių stygiaus drugys. Garsieji rusų mediniai miestai Suzdalė ir Vladimiras nebedomina europiečius ar amerikiečius, o ir Sankt Peterburgo grožybės, kadaise sukurtos europinių architektų, nebepritraukia naivesnius keliautojus. Rusijos turizmo sektorius išsilaiko vien tik atvykėlių ir Kinijos ir kitų Azijos šalių dėka, tačiau jie nei iš tolo nekompensuoja anksčiau kapsėjusius dosnių Europos, Amerikos, Kanados turistų pinigėlius. Tad „deržavos“ turizmo sektorių maitina tik vietiniai keliautojai, nors ir tie – „priverstiniai“.
Tiek turkai, tiek egiptiečiai mikliai sumojo, kad rusams užsidarius Europos turizmo rinkai, galės nuo atvykėlių iš putininės imperijos lupti dvigubus pinigus, ir nesuklydo. Europos ir dar daugelio civilizuotų šalių turizmas nebekviečia rusų, tad šiems telieka ilsėtis užgrobtuose Ukrainos kurortuose ar nedidelėje Juodosios jūros pakrantėje pačioje „deržavoje“. Anaiptol ne kievienas gali sau leisti savaitėlę Antalijoje ar Egipto kurortuose, o ir rusiškų lėktuvų civilizuotos šalys nebeįsileidžia.
Turizmo sektoriaus pėdomis seka stringantis aviacijos sektorius. Anksčiau rusiškos aviakompanijos neblogai uždirbdavo, skraidindamos keliautojus į Europą, bet dabar tam galioja tvirtas STOP. Iki karo aviacijos sektorius biudžetą papildydavo kitų šalių vykdytų skrydžių per „deržavos“ teritoriją, tačiau dabar šių pajamų nebėra. Antai, skrydžiai į Japoniją vyksta per Helsinkį, iš kurio skrendama per Šiaurės ašigalį, aplenkiant agresyvią ir neprognozuojamą teritorijų samplaiką, skambiai pasivadinusią rusijos federacija.
Atsarginių dalių lėktuvams aviacijos sektorius negauna jau kelerius metus, tad incidentų bei avarijų skaičius šiemet, lyginant su iki kariniais metais, „deržavoje“ padvigubėjo. Nuostolinga buvusi vietinė aviacija nuosekliai artėja prie bankroto zonos, nes anksčiau vietiniai skrydžiai buvo dotuojami biudžeto: Rusija milžiniška, tad lėktuvų bilietai būtų labai brangūs dėl didelių skrydžio atstumų. Dabar biudžetinių dotacijų nebėra, tik dėdulė Trumpas susigalvojo panaikinti sankcijas „Belaviai“, tad ši galės perparduoti rusams atsargines „Boeing‘ų“ dalis. Kažin, ar JAV prezidentas tai įvertino?
Gamybos sektoriai varžosi, kuris turės daugiau problemų: sustojus statyboms (dėl didelių palūkanų – apie jas šiek tiek vėliau) smarkiai sumažėjo metalo gaminių poreikis. Sankcijos pastariesiems gerokai prisidėjo prie visuotinės krizės metalurgijos sektoriuje perspektyvos. Angliakasybos pramonė jau senokai buvo bėdos sektoriuje, o karas ją ten galutinai įtvirtino. Rusiška mediena nebereikalinga Europai ir jos sąjungininkėms, tad tik kinai veža ilgais ešelonais rastus iš Sibiro miškų, palikdami jame šiurpius plynų kirtimų plotus.
Žemės ūkio sektoriaus sąstingis privertė sustabdyti darbą didžiausią Rusijoje žemės ūkio technikos gamyklą Rostove prie Dono, kadaise aprūpindavusių kombainais visą sovietų sąjungą. Žemės ūkio bendrovės senokai supirktos sumanių vertelgų iš maskolijos sostinės, ir išparceliuotos, išpjaunant ir parduodant visus galvijus. Be to, šiemet putininėje imperijoje laukiama prasto derliaus, tad bulvės vežamos jau ne tik iš Gudijos, bet ne iš Egipto. Siūbuoja ir stoja statybos sektorius, nes rusai nebeįperka naują būstą dėl itin didelių palūkanų, tad daugiabučių pristatę vystytojai tegeba parduoti tik menką dalį butų.
Kodėl gi palūkanos „deržavoje” balansuoja ties dvidešimties procentų riba, nors centrinis bankas bando jas po truputį mažinti? Priežastis paprasta: nuo karo pradžios prispausdinta daugybė prekėmis nepadengtų pinigų, tad piniginė masė per trejus metus padidėjo dvigubai. Kad gyventojai nesuskubtų čia pat išleisti „tuščius” – prekėmis nepadengtus – pinigus, centrinis bankas didina palūkanas, skatindamas rusus laikyti pinigus sąskaitose, tuo pačiu stabdydamas infliaciją (įprastai ji įsisiūbuoja, kai rinkoje daugėja pinigų, o jais padengtų prekių, gaminių, vertybių – ne).
Tačiau lazda turi du galus, ir didelės palūkanos smarkiai kerta per galimybę plėtoti verslą, gauti banko paskolą, ir tiesiog skatina ne verslauti, prisiimant visas su tuo susijusias rizikas, o paprasčiausiai laikyti lėšas bankuose (jie irgi traška-braška, ir jau yra gelbstimi valstybės lėšomis) ir gauti „riebias” palūkanas. Verslą išparduoda ne tik sunkiam darbui įsikinkę ūkininkai, bet ir negalintys sukonkuruoti su pigia rusiška produkcija gamybininkai.
Nesugeba pasigaminti naujus orlaivius aviacininkai, laivus statyti kinams atiduoda laivybos verslas, visiškame nuosmukyje kiniškais komponentais „penima” automobilių pramonė: kam kinams bendradarbiauti su rusų automobilių gamintojais, kaip jie gali užversti rusišką rinką anaiptol ne pigia, tačiau prasta savąja produkcija. Ir pirks, pirks kiniškus „kibirus” statistinis rusas, nes daugiau tiesiog nėra ką! Lygiai tas pats buitinės technikos bei elektronikos gaminių srityse, vargsta sumenkusi finansavimą gaunanti kelių statyba, vos pukši sveikatos apsauga, aimanuoja užmirštas mokslas.
Rodos, ukrainiečiai ir civilizuotos šalys padarė išties nemažai, kad nuodėmingos – didesnės nuodėmės už karą ir neįsivaizduosi – imperijos žmogeliai imtų susivokti, kad teks, neišvengiamai teks susimokėti didelę kainą už ukrainiečių tautos kančias ir jos žemės žaizdas. Tačiau, kartais pasišaipydami iš emocionalaus ir nenuoseklaus JAV lyderio, turime jam aiškiai pritarti: nusikalstama veika tik tuomet atsirūgs rusams, kai Amerika ir Europa (visų pirma – Europa) atsisakys pirkti indiškajame „Lukiolo” fabrike pagamintus naftos produktus, sąžinės skrupulų neturinčių graikų vertelgų tankeriais vis dar gabenamų į Europą. Kažin, ar tik ne tuos pačius indiškai-rusiškus degalus mes kiekvienas pilamės į savąjį automobilį ar motociklą?
Tad paradoksalu, bet pati Europa, išleidusi ir tebeleidžianti Ukrainos rėmimui šimtus milijardų, kita ranka remia kruviną rusiškojo diktatoriaus režimą, užmerkdama akis į naftos vertelgų apsukrius žaidimėlius. Visgi, jei norime išvysti sunkiai sergančios imperijos gaišimą, privalome pradėti nuo savęs, ir ryžtingai atsisakyti prorusiškų produktų visiems laikams. Kitaip griūvančio monstro purslai gali ir mus aptaškyti išvietės turiniu, kuriame mirksta imperijos gyventojų sąžinės likučiai.
