Rusijoje tvarkelė paprasta: kitaminčius arba įkiša cypėn, arba priverčia emigruoti, suteikdami skambų „užsienio agento” titulą. Skelbdamas kitokią, nei oficialiosios propagandos nuomonę, toks emigrantas privalo paminėti, kad putininių cenzūros institucijų yra pripažintas „užsienio agentu”. Žymus ekonomistas, profesorius, ekonomikos mokslų daktaras Igoris Lipsicas, įsikūręs Palangoje, irgi yra pripažintas „užsienio agentu”, nes duodavo (ir tebeduoda) interviu Ukrainos žiniasklaidai. Per gana trumpą laiką – profesorius Lietuvoje gyvena pastaruosius penkerius metus, nors Palangoje lankėsi ketvirtį amžiaus (jo artimųjų šaknys susiję su Lietuva) – Igoris Lipsicas nurungė kitus emigravusius Lietuvon rusų ekonomistus taikliomis ir pranašiškomis įžvalgomis apie neišvengiamą putininės imperijos ekonominį žlugimą ar bent jau gilią ūkio krizę. Neabejotina, kad diktatoriaus parankiniai įtrauks gerbiamą profesorių į išskirtinių „užsienio agentų” sąrašą, tačiau paradoksalu, kad aršiausiu „užsienio agentu” arba „agentu Nr.001” turėtų būti pripažintas… pats Putinas.
Nuo „agento 007” – Džeimso Bondo – Putinui toloka ne tik išvaizda, bet ir drąsa bei sumanumu. Taikliai diktatorių yra apibūdinęs rusiškasis šovinistas, buvęs GRU pulkininkas Vladimiras Kvačkovas: „Putinas net ne kvailys, nes „kvailys” bent skamba išdidžiai, o toks kvaišelis, kvailelis”. Pats Kvačkovas, kaip ir jo sėbras-separatistas Strelkovas (Girkinas), sėdintis cypėje už kritiką Putinui, yra aršus karo peslys. Už bandymą perversmo būdu nušalinti Putiną ir jo kliką, Kvačkovui teko kelerius metus patupėti belangėje. Ar buvo pripažintas „užsienio agentu”, nežinome, nes mūsų dėmesio objektyve visgi yra „deržavos” vadeiva.
Turbūt visų autoritarinių režimų vadovus galėtume pavadinti „užsienio agentais”, nes diktatoriškais būdais valdomas šalis jie stumia į pasaulio užribį. Demokratija, pasak Čerčilio, prasčiausia santvarkos forma, bet ji vis tiek skatina politikus ginčytis, „rungtis” politikos ringe, o tai skatina pažangą, kad ir kokia lėta ji kartais bebūtų. Diktatoriai, kurių svarbiausias tikslas – išsilaikyti valdžioje, šalies ekonomika ir pažanga rūpinasi mažiausiai, aiškiai suprasdami, kad tądien, kai bus išversti iš sosto, tikėtina, baigs savo žemiškąjį kelią. Tad valstybė, jos ateitis, piliečių gerovė, ūkio plėtra, techninis progresas diktatoriams rūpi tiek, kiek katinui astronomija: pasidairo kartais į dangų, bet naudos jame juk nėra…
Putino „nuopelnai” rusiškajai imperijai netilptų į ilgą sąrašą: būdamas Peterburgo merijos darbuotoju, kai jai vadovavo Anatolijus Sobčiakas (netrukus įtartinai anksti palikęs šį svietą, galbūt „novičioko” padedamas?), pelnėsi kartu su sėbrais savindamasis pusbadžiu gyvenusiems didmiesčio gyventojams skirtą humanitarinę pagalbą. Rusijos prezidentu tapti jam gerokai patalkino gyvenamųjų namų sprogdinimai imperijos sostinėje bei pietuose esančiame Volgodonsko mieste. Žuvo šimtai, pasirengimas dar vienam panašiam išpuoliui buvo gyventojų užkardintas, kai įtartini tipai ėmė nešti gyvenamojo namo rūsin didžiulius maišus su, atseit, cukrumi. Iškviesti teisėsaugos pareigūnai užkirto kelią teroro aktui, tačiau žmonės netrukus buvo patikinti, kad tai tebuvo „pratybos”.
Putinui tapus prezidentu, patyrė avariją ir nuskendo atominis povandeninis laivas „Kursk”, kuriame likusius dvidešimtį jūreivių buvo (sąmoningai?) neskubama gelbėti, ir šie netrukus užtroško. Putinas apie šią avariją CNN korespondentui, į klausimą „Kas nutiko povandeniniam laivui?) atsakė ciniškai šyptelėjęs: „Jis nuskendo”. Užuojautos ar atgailos šis veikėjas niekada ir niekam nėra parodęs, nebent apsimestines, „paradines”. Netruko pratrūkti kariniai konfliktai Čečėnijoje, malšinti ypatingai žiauriai ir aršiai, bet rusų akyse diktatorius susikūrė „nugalėtojo”-„tvarkdario” įvaizdį, nors vien nevykusiai šturmuojant kovotojų užgrobtą mokyklą Beslane, žuvo virš trijų šimtų žmonių, daugiausia – vaikų. (Tęsinys – rytojaus rytą.)
