(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.)
Putinui valdant, nustekenta imperijos ekonomika, gerokai pašlijusi po 2014-ais įvykdyto Krymo užgrobimo ir civilizuoto pasaulio inicijuotų sankcijų agresorei. Tačiau esminis ūkio išsibalansavimas prasidėjo nuo karo Ukrainoje pradžios, ir nelaimės zonon pateko ištisi (sankcionuoti) ūkio sektoriai: angliakasybos, medienos ir metalurgijos pramonių, žemės ūkio, statybos. Bankų sektoriuje formuojasi krizinės padėtis, automobilių gamyba merdi nukonkuruota anaiptol ne pigių, tačiau nepatvarių ir nekokybiškų kledarų iš Kinijos. Rusija nebepajėgi pasigaminti nieko, ką anksčiau, tegul ir vogdama ar plagijuodama technologijas, gamino sovietinė Rusijos imperija (dar vadinta sovietų sąjunga): nei lėktuvų, nei laivų, nei automobilių, nei elektronikos, nei buitinės technikos, jau nekalbant apie aukštųjų technologijų plėtrą. Indija sugebėjo nuskraidinti mėnulin kosminį aparatą, o rusiškasis sudužo…
Bandantis išvesti ūkį iš griūties pavojaus ir suvaldyti infliaciją, „deržavos” centrinis bankas nuolat didino palūkanų normą, tačiau pabrangęs skolinimas smarkiai apsunkino verslo ir gamybos plėtrą. Kitos išeities rusiškieji ekonomistai nerado, mat nuo karo pradžios dukart išaugęs pinigų kiekis iššauktų hiperinfliaciją, tad bandyta rusus paskatinti „plikus” – nepadengtus naujais produktais ir gaminiais – pinigus nešti į bankus, viliantis aukštų palūkanų. Hiperinfliacijos kol kas išvengta, tačiau ūkis grimzta į sumaištį ir artėjančią krizę, kuo netruko pasinaudoti apsukrieji kinai, pusvelčiui perkantys rusiškus energijos išteklius. Tarptautinė Kinijos „benzino kolonėle” tapusios teritorijų samplaikos, skambiai pasivadinusios „federacija”, izoliacija sąlygojo nepamatuojamą mokslo nuosmukį bei rusų mentaliteto negatyvius pokyčius, nors dar iki karo rusų sąmonė jau buvo prikimšta šovinizmo.
Tragiškai sumažėjo gimstamumas neaiškią ateities perspektyvą turinčioje imperijoje. Kita demografinės krizės priežastis – panaikinta šeimoms skirtos lengvatinės ipotekos programa, kompensavusi dalį bankams mokamų paskolos palūkanų. Kita vertus, gerokai ūgtelėjo mirtingumo rodiklis, tad grobikiškose kovose žuvę okupantai mieliau įrašomi į dingusiųjų, o ne žuvusiųjų sąrašus – tuomet nereikia mokėti pomirtinę išmoką samdinių giminėms. Samdytiems žudikams mokamos algos bei invalidumo išmokos taip pat smarkiai stekena ir taip deficitinį imperijos biudžetą, kuriame veriasi kelių, trilijonų rublių skylė. Apsistatęs palaižūnais ir pataikūnais, „deržavos” vadeiva nenori girdėti apie didžiules ūkio ir demografines bėdas, nes jo vizija viena – tęsti grobikišką ir žudikišką karą: kol vyksta agresija Ukrainoje, tol diktatorius išliks valdžioje, o rusų dėmesys bus atitrauktas nuo gilių imperijos problemų.
O dabar pasakykime sau, ar už visus išvardintus „nuopelnus” nusikalstamos valdžios vadeiva nėra vertas „užsienio agento Nr. 001” ar tiesiog „agento 001” vardo? Putino darbelius galėtume palyginti nebent su Lenino pradėtu rusų visuomenės naikinimu ar nepamatuojamais Stalino klikos nusikaltimais, nors visi sovietinės Rusijos imperijos vadukai ypatinga meile savajai liaudžiai nepasižymėjo. Ar supranta patys rusai, į kokią katastrofą veda jų imperiją nukvakęs diktatorius, ar atsipeikės jie nuo „didžiarusiškųjų” šovinizmo ir nacionalizmo kvaišalų? Kol kas jokių požymių nematyti.
