Asirija, kaip ir kitas senovinis pasaulis, visada jaudino Vakarų vaizduotę. Asirų samprata apie dvasių pasaulį nebuvo išimtis. Asirai tikėjo, kad vaiduokliai gali grįžti iš pomirtinio pasaulio. Tai nutikdavo tais atvejais, jei jie buvo palaidoti ne pagal apeigas arba juos ištiko tragiška nenatūrali mirtis. Todėl jie ateidavo į gyvųjų pasaulį, trukdydavo jiems ir netgi užvaldydavo jų kūnus. Norint išvaryti piktus vaiduoklius atgal, buvo sukurti ritualai, skirti išvaryti nešvariąsias jėgas. Asirų pasakojimai apie vaiduoklius ir egzorcistus – piktųjų dvasių išvarytojus – dažnai pasitaiko folklore.
Asirų požeminis pasaulis – gana niūri vieta: senovės asirai, kaip ir kiti Mesopotamijos tautos, tikėjo, kad po mirties žmogus tampa gidimu arba etemu. Šiais šumerų ir akadų žodžiais buvo vadinami vaiduokliai, gyvenantys požeminiame pasaulyje. Mesopotamijos demoniškas pasaulis dažnai vaizduojamas kaip labai niūri vieta, į kurią niekas nenorėjo patekti. Ten vaiduokliai maitinosi tik purvu ir gėrė drumstą vandenį iš balų.
