Dar prieš suyrant sovietinei imperijai, lietuviškieji turizmo organizatoriai rengdavo keliones ne tik į maskolijos sostinę bei eilinį kartą pervadintą Peterburgą, bet ir į „auksinio žiedo” miestus. Senieji rusų miestai domino lietuvaičius medine architektūra, didžiuliais vienuolynų kompleksais, drožtiniais suvenyrais.
Rusijai vis giliau grimztant į nacionalizmo ir šovinimo liūną, susidomėjimas rusiškąja turizmo kryptimi akivaizdžiai menko. Galingą smūgį rusijos turizmo verslui sudavė Krymo užgrobimas ir vadinamųjų „liaudies respublikų” sukurpimas Ukrainos miestuose. Turistų iš Vakarų pasaulio srautas jei ne liovėsi, tai sumenko itin smarkiai. Jį šiek tiek kompensavo atkakėliai iš Kinijos ir kitų Azijos šalių, tačiau rusų turizmo agentūros jau tuomet ėmėsi kaukti apie išlikimo perspektyvą.
Rusijai užpuolus Ukrainą 2022-ais, tik labai retas vakarietis kelionių planuose matydavo Rusiją, nors pirmaisiais karo metais ypatingos grėsmės europinei imperijos daliai lyg ir nebuvo (didžioji putininės „deržavos” dalis plyti Azijoje). Režimas, suprasdamas turizmo pajamų smarkų sumenkimą, ėmė raginti pačius rusus daugiau keliauti į rusiškuosius kurortus bei istorines vietas. Kurį laiką šis planas veikė, ir ilgos eilės automobilių riedėjo tiltu į Krymą bei kitus kurortus prie Juodosios jūros.
Padėtis dar kartą pasikeitė ne rusų naudai, ukrainiečiams sėkmingai atakavus rusų tankerius (tiesa, plaukiojančius su kitos šalies vėliava), ir jūron išsiliejus didžiuliam mazuto kiekiui. Jūros pakrantė buvo užteršta išmestu mazutu, maudytis tapo nebeįmanoma. Darsyk rusus įtikinamai įspėjo ukrainietiški bepiločiai, smagiai daužantys okupantų infrastruktūrą Kryme, tad atvykėliams tekdavo viską metus skubėti į priedangas.
Turizmo verslui peiliu po kaklu yra ir gerokai išaugę maisto, komunalinių paslaugų kainos, kurių kontekste dauguma rusų nebeišgali keliauti. Dar vieną smūgį taikliai smogė Ukrainos dronų atakos prieš okupacinę kariuomenę maitinančius naftos perdirbimo fabrikus, ir to pasėkoje atsiradęs kuro stygius. Rusiškuosiuose Juodosios jūros kurortuose poilsiautojų sumažėjo keliskart, tad į juos orientuotas vietinis verslas graužia – geriausiu atveju – morką.
Ar sugeba rusai susivokti, kad dėl visiško turizmo verslo nuosmukio bei daugybės kitų ekonomikos bėdų yra kalti jie patys? Patys, nes tyli it pelės po šluota, o viešumoje mušasi į krūtinę, giedodami ditirambus nusikalstamam diktatoriui? Retas sąžinės blyksnis akimirksniu yra atsekamas ir baudžiamas drakoniškomis įkalinimo bausmėmis, tad dauguma rusų bevelija tylėti it vandens į burną prisėmę.
Tiesa, tokia padėtis jau kažkur regėta: nacių režimo metais absoliuti dauguma vokiečių stengėsi nematyti dingusių kitaminčių, niekinamų, o vėliau naikinamų žydų tautybės asmenų, pogromų prieš laisvesnės minties spaudą, karinių agresijų prieš kaimynines šalis. Rodos, istorija linkus kartotis, ir šiandieną rusų visuomenė „vienas prie vieno” atkartoja visų nusikalstamų, diktatoriškų režimų ydas, mokėdama už tai skaudaus nužmogėjimo kainą.
O mums lieka remti Ukrainą jos šventoje kovoje už laisvę ir europinę ateitį, budriai stebint riedančią prarajon imperiją: prieš nustipimą ji gali spardytis.
