2025 m. spalio 14 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius surengė viešą diskusiją „Filosofija sovietmečiu – ideologijos tarnaitė ar laisvų žmonių prieglobstis?“. Renginys vyko Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje ir subūrė akademinės bendruomenės narius, istorikus, studentus bei visus, besidominčius sovietmečio kultūriniu ir intelektiniu gyvenimu.
Diskusijoje dalyvavo žinomi Lietuvos intelektualai – prof. dr. Arūnas Streikus, doc. dr. Nerija Putinaitė, doc. Vytautas Ališauskas, o pokalbį moderavo doc. dr. Laurynas Peluritis. Renginio metu buvo mėginama atsakyti į klausimą, kam sovietmečiu tarnavo filosofijos mokslas – ar jis buvo pavaldus ideologijai, ar vis dėlto galėjo tapti erdve laisvai mąstantiems žmonėms.
Viena tiesa – marksizmas, bet ne visi ja tikėjo
Sovietinė santvarka pripažino tik vieną tiesą – marksizmo–leninizmo teoriją, kuri turėjo būti pateikiama kaip mokslinė ir neabejotina. Filosofijos užduotis buvo ne ieškoti tiesos, o įrodyti partijos nubrėžtas doktrinas. „Marksizmo teorija turėjo būti apvilkta į mokslo rūbą“, – diskusijos metu pažymėta. Tačiau, kaip pastebėjo doc. dr. Nerija Putinaitė, net studijuojant neindokrinuotoje filosofijos katedroje buvo sunku suvokti, kaip žmonės nepalūždavo – „kaip jie neišprotėdavo studijuodami marksizmą“.
Pasak jos, šiandien į marksizmą žvelgiama kaip į prievartos formą, o ne į mąstymo tradiciją. Vis dėlto net ir to meto sąlygomis filosofija galėjo būti suprantama kaip pasaulėžiūra, o tai suteikė tam tikrą prasmės paieškų erdvę. „Net sovietiniais laikais buvo suprasta, kad grynai materialistinė pasaulėžiūra neveikia – ji nieko nesiūlo. Todėl žvilgsnis vis dažniau krypo į etiką“, – pabrėžė N. Putinaitė.
Etika, kaip ji teigė, tapo kompromiso lauku: formaliai paklūstant ideologinei tvarkai, bet išlaikant žmogiškumo ir moralinės atsakomybės refleksiją. Save gerbiantys etikos dėstytojai vengė cituoti marksizmo–leninizmo klasikų veikalus ir, nors negalėjo atvirai diskutuoti su Vakarų autoriais, dažnai buvo su jais susipažinę.
Ne visagalė Maskva ir vietinis intelektualinis pasipriešinimas
Doc. Vytautas Ališauskas diskusijos metu pastebėjo, kad nors Maskva formaliai kontroliavo visą ideologinį lauką, jos įtaka nebuvo absoliuti. „Centrinė valdžia Maskvoje nebuvo visagalė – Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriai dažnai buvo nelabai raštingi, tiek akademine, tiek ir tiesiogine prasme“, – sakė jis.
Ši situacija kartais leido vietos filosofams manevruoti ir kurti intelektualines nišas, kuriose buvo galima kalbėti subtiliau, ieškoti gilesnių moralinių ar egzistencinių klausimų. Filosofijos katedros tapdavo vieta, kur bent iš dalies buvo saugoma minties autonomija.
Maža bendruomenė – didelis atsakomybės jausmas
Istorikas prof. dr. Arūnas Streikus atkreipė dėmesį, kad filosofų bendruomenė sovietmečiu buvo labai maža, ir būtent tai sukūrė ypatingą jos veikimo specifiką, palyginus su istorikų ar kitų humanitarų bendruomenių. „Mažumas reiškė mažiau manevravimo galimybių, bet kartu leido palaikyti stipresnius ryšius tarp žmonių. Filosofų ryšiai su metropolija buvo glaudesni nei, pavyzdžiui, istorikų, nes aspirantūra vyko Maskvoje ar Leningrade. Tai kūrė savitą akademinį lauką, kur galima buvo pamatyti ir kitokių mąstymo formų“, – kalbėjo profesorius.
Diskusijoje išryškėjo aiškios skirtys tarp institucijose esančių filosofų bei bendrai kitų mąstytojų, anapus akademinio lauko, kurie nebūtinai rašė vientisus tekstus, bet buvusios tam tikra prasme tokios figūros, įkvėpinančios ir provokuojančios mąstyti kitaip. Nuo rezistentų ir disidentų viešų išstojimų iki tokių asmenų, kaip Justinas Mikutis, Mindaugas Tomonis, Algirdas Patackas, kurie net nelaisvės sąlygomis išsaugojo kritinį mąstymą ir filosofinės minties orumą.
Filosofas, istorikas doc. dr. Laurynas Peluritis pabrėžė, kad būtent šie asmenys „rodė kitokią perspektyvą“, kai ideologinis aparatas siekė totalinio mąstymo suvienodinimo. Pasak jo, anot A. Patacko, sovietmečio filosofija buvo „bevaisė“. Lietuvos laisvės kovotojos nesirinko susitaikymo kelio, nors jis būtų išgelbėjęs gyvybes. Nebuvo svarstoma ar įmanoma nesipriešinti, nors tai atves į užtikrintą pražūtį“, o autentišką mintį išsaugojo Lietuvos išeivija, kurioje filosofinė kūryba galėjo vystytis be cenzūros.
Ši diskusija – ir pokalbiai apie laisvės kovas, plačiąją prasme – naujo rudens diskusijų ciklo dalis, skirta Lietuvos laisvės kovoms paminėti, ją organizuoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus kuriamas Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras.
Apžvalgą parengė Donatas Jokūbaitis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojas
