Jokūbo akmuo, ant kurio septynis šimtmečius karūnuojami visi Didžiosios Britanijos karaliai ir karalienės. 1296 m. jį iš škotų pagrobė Edvardas I. Dar anksčiau škotai jį atsivežė iš Airijos į savo sostinę Skuną. Į Airiją jį savo laiku atgabeno Ispanijos keltų gentis. Prieš atsidurdamas Ispanijoje, jis buvo Egipte, o prieš atsidurdamas Egipte – Šventojoje Žemėje. Pagal senovinį pasakojimą, kurį randame daugelyje viduramžių šaltinių, tai buvo tas pats akmuo, kurį Jokūbas naudojo kaip pagalvę, kai miegojo ir susapnavo garsiuosius Laiptus į dangų. „Aš jį nužudysiu“, – sušuko Ezavas. Rebeka išgirdo, ką pasakė Ezavas, ir nusprendė išsiųsti Jokūbą iš namų, kad brolis jo nenužudytų. „Eik į šalį, kurioje gyvena mano brolis, ir pasilik ten”, – pasakė ji, pridurdama: „Aš tau pranešiu, kada galėsi grįžti namo“.
Ir Jokūbas išėjo į Harano šalį. Jo kelionė buvo ilga. Kai žemę apgaubė naktis, Jokūbas pajuto nuovargį. Jis atsigulė ant žemės, po galva padėjęs lygų akmenį, ir užmigo. „Jokūbo akmuo, arba Likimo akmuo, kaip jį dažnai vadina, nuo seniausių laikų buvo privalomas visų Škotijos monarchų karūnavimo atributas“, – pasakoja istorikas Krisas Tebrachemas. „Ant jo buvo rengiamos inauguracijos dar iki to laiko, kai škotai ir piktai susijungė į vieną karalystę, kuriai vadovavo Kenetas I“. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
