Kai sakome „spartiečiai“, galvoje iš karto iškyla geležinės falangos, raudonų apsiaustų ir lakoniškų frazių, pavyzdžiui, „su jais arba prieš juos“, vaizdas. Trys Leonido šimtinės prie Fermopilų, griežta agoga, kur berniukai nuo septynerių metų buvo atskiriami nuo motinų ir mokomi išgyventi miškuose. Ši karinga valstybė šimtmečius dominavo Graikijoje. Bet kur ji dabar? Spartiečiai nepasidavė barbarų smūgiams ir neišnyko akimirksniu. Jie išnyko lėtai, nuo vidinių ligų, kurias patys ir išsiaugino. Polas Kartledžas knygoje „Sparta ir Lakonija“ įtikinamai parodo: legendinė tauta neišnyko – ji pasikeitė iki neatpažįstamumo, tapdama įprastos graikų istorijos dalimi.
Klasikinė Sparta V–IV a. pr. m. e. – tai unikali sistema. Pilnateisių piliečių, spartiečių, buvo nedaug: geriausiais laikais apie aštuonis–devynis tūkstančius. Jie nedirbo – tik kariaudavo ir valdė. Žemę dirbo helotai, valstybiniai vergai iš nugalėtos Mesenijos, o amatų ir prekybos verslu užsiiminėjo periekai – laisvi žmonės, bet neturintys politinių teisių. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
