Anaiptol ne kiekvienas mano amžininkas jau ir prisimena, kas gi tas, toks nesunkiai prisimenamas, skaičius 232040. Lengviau įmintų šį rebusą vilniškio Antakalnio gyventojai, prisimenantys paprastų – popierinių – laiškų siuntimo laikus. Magiškas skaičius yra ne kas kitas, o pašto skyriaus indeksas. Anuomet Antakalnyje buvo du pašto skyriai: vienas, senesnis, Antakalnio gatvės 75-ame name (išlikęs ir tebegyvuoja ir šiandieną) bei poeto Pauliaus Širvio gyvento devynaukščio pirmajame aukšte, Antakalnio gatvės 50-ame name (šis pašto skyrius uždarytas). Taigi, spėčiau, kad pašto indekso pirmieji du skaitmenys – 23 – reiškė Lietuvos kodą, kiti du – Vilniaus kodą, o paskutiniai – 40 – žymėjo keturiasdešimtąjį pašto skyrių. Lietuvai nutraukus ryšius – anaiptol ne paprasta ir lengva buvo padaryti – su sovietų imperijos pašto taryba – „SSRS paštu”, pirmieji du indekso skaitmenys buvo panaikinti, ir mūsiškio pašto skyriaus indeksas tapo trumpesnis – 2040. Manasis pasakojimas bus ne apie atsiskyrimo nuo sovietinės sistemos peripetijas, o apie pašto tarnybos reikšmę kasdieniame gyvenime laikmečiu, kai visiškai nenoromis buvome tapę sovietų šalelės piliečiais. (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – prospekte buvusio Vilniaus centrinio pašto operacijų salė, 8-as deš.)
(Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam dovanojame jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
