Skaitydamas jaunųjų istorikų straipsnius apie laikmetį, kuriame teko gyventi jų tėvams bei seneliams, iki valios prisijuokiu – tiek toje rašliavoje nuogirdų, išsigalvojimų, svaičiojimų ir begalės netikslumų. Šįkart apie „sodininkų“ bendrijų šiandieną kalbėsimės su vilniete, kuri ne iš nuogirdų žino apie sostinės pakraščius užėmusius vienbučius gyvenamųosius namus, pridygusius vadinamosiose „sodininkų“ bendrijose: jau porą dešimtmečių mūsų pašnekovė gyvena tokioje aplinkoje, ir puikiai žino vilniškių „sodininkų bendrijų“ realijas. Mėginsim pasidomėti, kaip gūdi sovietmečio atgyvena – persenusio „sodininkų bendrijų“ statuso prikergimas gyvenamaisiais rajonais senai tapusioms miesto dalims – įtakoja gyvenimo sąlygas dešimtims tūkstančių čia įsikūrusių šeimų. Pasiteirausime tiek apie infrastruktūros reikalus, tiek apie vadinamųjų „bendrijų“ veiklą (neveiklumą?). Susėdę pašnekovės Galios (vardas asociatyvus, bet artimas tikrajam) namo terasoje, imame šnekučiuotis. (Nuotraukoje: „vaizdelis” iš pašnekovės namo terasos: suverstos lentos, paletės, statybinės atliekos šalimais gyvenančiam bendrijos pirmininkui nė motais.)
Nuo sovietmečio žlugimo praėjo trečdalis amžiaus, tačiau “sodininkų” bendrijos uoliai saugomos dykaduonių.
Kuriais metais jūs persikėlėte iš anuomet tik besiplečiančio Jeruzalės rajono į šiauriniame Vilniaus pakraštyje plytinčius sklypų masyvus Kryžiokuose – bene didžiausiame tokiame darinyje sostinėje?
Nutarę persikelti nuo miesto šurmulio – anuomet Jerzalėje buvo itin gausu statybų, sumenko kadaise ten vyravusi ramybė – prieš porą dešimtmečių nusižiūrėjome namą Kryžiokuose – sovietmečio pabaigoje užaugusių Balsių kaimynystėje.
Nenorėčiau užbėgti įvykiams už akių, bet visgi privalau pasidomėti: kas gi pasikeitė per tuos du dešimtmečius?
Permainų išties yra: kaimyniniuose Balsiuose pastatyta gimnazija, neperseniausiai atsirado ir pradinė mokykla, išdygo pora prekybos centrų, etapais įrengtas apšvietimas kadaise tamsoje skendėjusiose gatvėse, prieš keletą metų šiek tiek palopytos gatvės, pernai ėmė kursuoti miesto centro link vežantys autobusiukai.
Tad ar turi dėl ko bėdavoti vadinamosiose „sodininkų bendrijose“ masiškai įsikuriantys vilniečiai?
Nesu linkusi skųstis ar dejuoti, man mielesni veiklumas ir keblumų sprendimas savomis jėgomis, bet visgi… Minėjau, kad permainų išties esama, tačiau šiek pasigilinkim į jų tempus: puikiai pamenu, kaip Balsių gimnazijos atidaryme kalbas rėžė tuomečiai meras bei švietimo ministras, tik gimnazija kaipmat tapo perpildyta, nes turėjo iškilti dar prieš gerus dvidešimt, ar net trisdešimt metų, o ir dabartinė buvo išstenėta miestui labai nepalankiu koncesijos būdu, tad kainuos bene du ar tris kartus brangiau, nei statant iš savų lėšų.
O kaip vertėtės tik įsikėlę į naujuosius namus, kai gimnazijos dar nebuvo, o vaikus teko ir į mokslus, ir į darželį leisti?
Ne tik mūsų šeima, bet ir tūkstančiai kitų, įsikūrusių keliolikoje „sodininkų bendrijų“ masyvų – jų sostinės šiaurėje yra virš dešimties – keldavo ankstų rytą, traukdavo dar neišsižadinusius vaikus iš lovų, ir ilga automobilių vora keliaudavo miestan, išvežiodama atžalas į darželius, pradines mokyklas ir gimnazijas. Tenka tik apgailestauti, kad ir dabartinė Balsių gimnazija buvo pastatyta tik po kelerius metus trukusių teismų – matyt, nepasidalinta, kuriam vertelgai gi teks riebus koncesijos kąsnis – tūkstančiams šeimų kasryt boginant vaikus į ugdymo įstaigas kituose Vilniaus rajonuose.
“Sodininkams” skirti šiukšlių konteineriai senai tapo piktžaizde, traukiančia nereikalingus daiktus išmesti atvežančius miestiečius.
Suskaičiavau bene vienuolika šiauriniame Vilniaus pakraštyje esančių masyvų, kuriuose dominuoja „sodininkų bendrijos“: Babiniai, Ožkiniai, Kryžiokai, Krakiškės, Pagubė, Naujaneriai, Sakališkės, Bireliai, Skirgiškės, Ustronė, Staviškės, plyti čia ir buvę Balsių „sodai“. Ar tokiam milžiniškam rajonui yra bent gydymo įstaiga pastatyta, na, bent šeimos gydytojų centras ir odontologijos klinika?
Yra šeimos medicinos centras, statoma ir odontologijos klinika, tačiau absoliuti dauguma čia gyvenančiųjų priversti elementarios medicininės pagalbos ieškoti kitose gydymo įstaigose: kad poliklinikose ieško pagalbos, kas Santariškių klinikose yra registruotas klientas, kas šeimos gydytojo paslaugomis naudojasi – sveikatos paslaugų plėtrai eilinį kartą kiša koją tas mūsiškis „sodininkų bendrijų“ rajono statusas.
Na, o dabar jau yra pastatytas vaikų darželis, kiek jame vietų, ar pakanka visiems norintiems?
Yra aibė privačių darželių, o štai savivaldybės valdomas visdar tik planuose, nors nuo Balsių rajono įsistegimo – nuo jo ir prasidėjo spartus gyventojų kūrimąsis šiose apylinkėse – praėjo jau bemaž keturios dešimtys metų.
Sukime kalbą kita linkme: kokia gatvių būklė šiame didžiuliame buvusių sodų masyve?
Miesto centro link čia veda nudengta, kiaurus metus duobių nusėta, judri ir tik vietomis apšviesta Žaliųjų Ežerų gatvė, į kurią savivaldybės „saliamonai“ nori nukreipti ir eismą gana utopinio projekto – tilto Ožkiniuose per Nerį, planuoto statyti dar sovietmečiu: kažin, kokia būtų ir taip „pavargusios“ Žaliųjų Ežerų gatvės danga, jei esminiai išaugtų važiuojančiųjų srautas, imtų dardėti sunkusis krovininis transportas?
Visgi norėtųsi daugiau sužinoti apie paminėtuose masyvuose-rajonuose esančių vidinių gatvių būklę.
Norint suprasti, kodėl gatvių remontas ar asfaltavimas – taip, čia dar apstu neasfaltuotų, duobėtų it po karo gatvių – čia vyksta tragiškai lėtai, turim perprasti čionykštę „sodininkų bendrijų“ veiklos (tikriau – visiško neveiklumo) specifiką. Antai, yra gatvė, kurios kairėje pusėje gyvena vienos „sodininkų bendrijos“ nariai, dešinėje – kitos: pirmosios nariai šiaip-ne-taip sutarė, kad skirs lėšų tragiškos būklės gatvių remontui, kitos gi „bendrijos“ pirmininkas tokį sprendimą narių visuotiniame susirinkime „numarino“, antraip būtų pristigta lėšų svarbiausiam išlaidų punktui – pirmininko algai. Vadinasi, lieka du variantai: besiribojančios su dvejomis bendrijomis gatvės remontas nevyks, arba jį imsis finansuoti tik nutarusioji remontuoti (pirmoji) bendrija.
Palei tvorą pasodinta gyvatvorė yra tokia vešli, kad šalikelės nelikę nei pusmetrio, tačiau bendrijos pirmininkas to nepastebi.
Ar teisingai supratau jūsų mintį, kad minėtu – o ir dažnu kitu – atveju gyventojai yra įkaitai „bendrijų“ pirmininkų užmačių, malonės ar nemalonės?
Tai ne mano mintis, o tiesiog tikrovė: „sodininkų bendrijoje“, kurios nariais ilgus metus buvome, sprendimus priimdavo keliasdešimt į visuotinį narių susirinkimą susibėgusių garbaus amžiaus asmenų, kurių bemaž pusė – valdybos bei revizijos komisijos nariai bei jų sutuoktiniai, antra tiek – žioplinėtojai ar tiesiog norintys paplepėti senoliai. Gyventojai jokios naudos iš bendrijos veiklos ne sulaukia, nei tikisi sulaukti, todėl visuotiniams susirinkimams yra senai abejingi.
Teko žiniasklaidoje matyti žinią, kad jūsų rajone bus iki pat Europos parko tiesiamas dviračių takas (šiuo metu jis baigiasi Balsių mikrorajono pašonėje): ar girdėti kas nors naujo dėl šio sumanymo, o gal jau vyksta darbai?
Berods, tai buvo tik valdžios tekiammų galimybių pasiilgusių politikų rinkiminis pažadas: kolk kas jokie darbai nevyksta, o ir skambios pažadukų kalbos nutilo.
Kaip plėtojama kita aktyvaus poilsio ir laisvalaikio infrastruktūra: ar irgi viskas vyksta varganu vėžlio greičiu?
Nesiimsiu dejuoti, kad nėra teigiamų pokyčių: ir Balsių mitologinio parko, ir Krakiškių gatvės pašonėje įrengti dažno pamėgti sporto aikštynai, tačiau norėtųsi realiai šiuolaikiškos infrastruktūros: sporto koplekso, baseino, džiugintų visus metus prie Balsio ežero veikianti kavinukė, mat šiai dienai tėra tik prekybcentrio pašonėje veikiančios picerija bei aludė. Ką ten šnekėti apie laisvalaikio organizavimą, kai net didėlesnio autoserviso nėra nei viename aplinkinių rajonų – viskam kiša koją „sodininkų bendrijų“ masyvo įvaizdis.
Gatvės “sodininkų” bendrijose “remontuojamos” pastatant ir ilgainiui užmirštant įspėjamąjį ženklą.
Pokalbio pabaigai: jūsų požiūriu – kas turėtų esminiai keistis, kad šis milžiniškas vienbučių namų masyvas taptų patogesniu?
Būtini keli nuoseklūs žingsniai: pirmiausia, reikia pripažinti objektyvią tikrovę – vadinamosios „sodininkų bendrijos“ senai yra atgyvena, tereikalinga tik bendras gyventojų lėšas siurbiantiems tų „bendrijų“ vadukams, apdairiai susikūrusiems juos globojančią organizaciją, lobinančią minėtiems lėšasiurbiams palankius teisės aktus. Sostinėje „sodininkų bendrijų“ tikrovėje nebėra, jas senai pakeitė gyvenamųjų namų kvartalai, vienur-kitur tebeesant užsilikusiam buvusio sodo sklypui, kurį savininkas neabejotinai parduos. Antras, ir aiškiai besiperšantis žingsnis – viso „bendrijų“ ūkio perdavimas kompetetingoms organizacijoms: vandens tiekimu turėtų imti rūpintis „Vilniaus vandenys“, gatvių priežiūra – „Grinda“, apšvietimu – „ESSO“, asfaltavimu – savivaldybės paskirtos įmonės ar rangovai. Kol viso to nebus – gūdus sąstingis kaustys tūkstančių vilniškių šeimų gyvenimo sąlygų gerėjimą.
Na, o jei gyventojai pasiilgs kaimyniško bendravimo ar iniciatyvų, kurios vienoje-kitoje bendrijoje pasitaikydavo?
Niekas gi ir dabar nedraudžia burtis visuomeninėms iniciatyvoms – talkoms, vakaronėms, kaimyniškam pabendravimui – tačiau dar įprasta tikėtis bendrijos pirmininko ar valdybos organizuojamų tokių renginių, nors tokios viltys yra bergždžios: vargu, ar egzistuoja jėga, galinti pabudinti šias apsnūdusias personas.
Dėkodamas už įdomų pokalbį ir racionalias įžvalgas, linkiu pozityvių permainų „sodininkų bendrijų“ virtime civilizuotais ir patogiais gyvenamaisiais rajonais.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
