Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų cirkų vaidinimuose laisvų vietų nebūdavo, ir vaikams tai buvo bene geidžiamiausia pramoga: pamatyti ne tik linksmus klounų pokštus, bet ir po kupolu skriejančius akrobatus, žavėtis žonglierių miklumu, dresuotojų išradingumu, iliuzionistų išmonėmis. Dažnas jaunuolis jau nebėra buvęs cirke, nes pasikeitė požiūris į gyvūnų dresavimo sąlygas, o ir pati cirko artistų romantika turi ir kitą – nuolatinių klajonių – atspalvį, anaiptol ne visuomet draugišką šeimų darnai. Visgi turėtume žinoti, kad į vilniečius džiugino ne tik atvykėlių cirkai – Vilnius turėjo savąjį, o jo istorija tokia: 1994-ais cirkas buvo įkurtas Vilniuje J.Ramanausko iniciatyva, pirmasis pasirodymas įvyko 1944-ųjų rugpjūčio 24-ą Kaune, trupės branduoliu buvo V.Gineikaitė, A. ir V.Drozdovai, A.Gineika, A.Gineikienė, D.Lazauskaitė, J.Ramanauskas, J.Sanylaitis, V.Stankūnaitė, M.Vinickaitė. Vėliau trupė pasipildė Z.Černiausku, O. Ir K.Kaluževičiais, A.Kličiumi, A.Markūnu, J.Ramanauskiene ir dar keletu artistų.
1948-1949 m. kolektyvas vadinosi „Lietuvos cirko ansambliu“, 1949-1959 m. – „Lietuvos cirku“, o nuo 1959-ųjų pasivadino „Vilniaus cirku“. Repertuare buvo akrobatų, ekvilibristų, oro gimnastų, žonglierių, klounų, ekscentrikų, dresuotojų, iliuzionistų pasirodymai. Spaudoje ne kartą aprašyta cirko aukštas meninis ir kultūrinis programos turinys, triukų sudėtingumas, programos įvairovė. Nuo 1986-ųjų trupėje buvo S.Požerinis, Virginija, Tatjana, Algimantas ir Viktoras Putrimai, Olga ir Petras Variakojai. Cirko vadovais buvo: J.Ramanauskas (1944-1950 ir 1970-1975 m.), N.Barzilovičius (1961-1965 m.), V.Starošas (1975-1980 m.), cirkui dekoracijas kūrė F.Daukantas, M.Ratneris, D.Vanagienė, S.Žilienė, o kuziką kūrė B.Dvarionas, B.Gorbulskis, J.Novakauskas. Taigi, dabar jau suprantamesniu tampa vakarykščiame įraše apie Vilniuje neįgyvendintus pastatų projektus matyta stacionaraus cirko arena, ir belieka tikėtis, kad dar išvysime profesionalius cirko kolektyvus prestižinėse sostinės salėse: suaugusiųjų ir mažųjų žiūrovų džiaugsmui.
Mane cirkan įprastai vesdavosi senelis: jis man rasdavo bene daugiausia laiko, kartu keliaudavom ir į kiną, ir į dokumentinius sukusią “Kroniką”, ir į parduotuves, net ir į skalbyklą važiuodavom kartu… Visgi išvyka į cirką masindavo turbūt labiausiai: vien specifinis palapinės kvapas, jos viduje esančios konstrukcijos, grojęs orkestras, išradingas konferansjė, dresuotų gyvūnų pasirodymai sukeldavo jaudulį ir audras emocijų – juokėsi ir plojo tiek senas, tiek jaunas. Keičiasi skoniai, prioritetai, pramogų pobūdis, tad vargu ar cirkas kada nors besugrįš į vieno laisvalaikio praleidimo lyderių pozicijas, tačiau šiandien mes turim tokią galimybę: „Ponios ir ponai, tik šįkart ir tik AIDUOSE – vienintelis ir nepakartojamas, stulbinantis ir fantastiškas, magiškas ir užburiantis cirkas „VILNIUS“!!!“
