„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“).
Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo dienos. Vargais negalais ištraukusi iš kišenės talonėlį – taip anuomet vadinti vienkartiniai bilietai – šviesiaplaukė jauna moteris ištiesė jį arčiau komposterio stovėjusiai keleivei, tardama: „Pažymėkit, prašau, taloną“. Neatsisukdama, šioji tik kryptelėjo galvą prašančiosios pusėn, ir iškošė: „Ja vaševo poganovo jazyka nieponimaju“ („Aš jūsų šlykščios kalbos nesuprantu“, rus.). Šviesiaplaukė nepasimetė ir atrėžė: „Togda ja skažu na vašem bliadskom jazyke: probeite, j@#tvajumat, talon!“ („Tada aš pasakysiu jūsų kekšiška kalba: pramuškit, po velnių, taloną“, rus., vertimas apytikslis etikos sumetimais). Gal šis konfliktėlis ir liktų neįsimintinu, jei rusakalbė nebūtų paėmusi ir pažymėjusi talonėlį, tuo lyg ir pritardama šviesiaplaukės epitetui, skirtam rusų kalbai: troleibuse nugriaudėjo tokia juoko banga, kad net vairuotojas pristabdė pasižiūrėti, kas gi vyksta salone.
Ši gyvenimiška, mano neišgalvota, istorija tėra tik menkas atspindys tikrovės, su kuria nuolat susidurdavome anuomet, kai ilgus dešimtmečius lietuvių kalba Lietuvoje tebuvo ujamos podukros vietoje. Jaunoji karta, gimusioji po 1990-ųjų, jau menkai ir tepamena postsovietines peripetijas, kai palaipsniui, gana iš lėto, lietuvių kalba gyvenimiškose situacijose skynėsi valstybinės kelią. Mes šįkart grįžtelsim į sovietinę tikrovę: iki pat 1988 m. lapkričio 18-os Lietuvoje valstybinės kalbos statusas teko rusų kalbai, tad bet kuriame renginyje dalyvaujantis rusakalbis asmuo galėjo pareikalauti pranešėjus kalbėti rusiškai – tuomete valstybine kalba. Oro transporto (vienintelės SSRS aviakompanijos „Aeroflot“ („Oro laivynas“, rus.)), geležinkelių, dujofikacijos, elektros energetikos, tarptautinio kelių transporto, bankų, teisėsaugos ir daugelis kitų sistemų SSRS buvo centralizuotos, t.y. valdomos Maskvos funkcionierių, tad ir visa komunikacija jose vyko rusiškai, nekalbant jau apie milžinišką sovietų armiją ir jai dirbusį karinį kompleksą. Norintis dirbti kurioje nors šių sistemų, ar mokytis specialistus joms ruošiančiose mokymo įstaigose, turėjo nusiteikti, kad mokymas vyks rusų kalba (dažnai – ne Lietuvoje), visa literatūra bus rusų kalba, susirašinėjimas ir žodinis bendravimas bus rusiški.
(Nuotraukoje – poetas Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius.)
Visi užsienietiški kino filmai buvo įgarsinti rusiškai, o lietuviškiems buvo privalomi rusiški subtitrai (beje, filmų įgarsinimas lietuviškai prasidėjo gana įdomiai: salėje sėdėdavo vertėja, skaitydavusi lietuvišką tekstą). Jei nusipirkdavai Lietuvoje pagamintą buitinį įrenginį, pvz. „Elfos“ arba „Vilmos“ magnetofoną, tai rasdavai naudojimosi instrukciją tik rusų kalba. Skambini į vienintelį taksi parką išsikviesti automobilį – operatorė kalbės rusiškai. Skambini į miliciją – šiandienės policijos anuometę pirmtakę – su tavimi kalbės rusiškai. Daugumoje buities tarnybų darbuotojai kalbės rusiškai, namų ūkio valdyboje (anuometis namo administratoriaus atitikmuo) susikalbėsite tik rusiškai. Jei lietuviška populiaraus vilniškio laikraščio „Vakarinės naujienos“ laida jau baigėsi, tai rusiška versija neišparduota tebeguli spaudos kioske. Na, o 21-ą valandą visi televizijos kanalai – net trys(!) – rodydavo iš imperijos sostinės transliuojamą oficiozinę laidą rusų kalba „Vremia“ („Laikas“, rus.), persunktą atgrasia sovietine propaganda ir beatodairiška savigyra.
Nemanykite, kad tokia situacija buvo tik gausiai nelietuvių gyvenamuose Vilniuje ar Klaipėdoje, nes Lietuva buvo tirštai pridergta sovietų armijos dalinių, tad bet kuriam mieste ar miestelyje nusmuktkelnis sovietinis kariškis galėjo reikalauti lietuvius kalbėti rusiškai. Prisimindami, kad Vilniuje lietuvių nuošimtis tik 1990-ais pasiekė pusę visų vilniečių skaičiaus (didelis rusakalbių gyventojų skaičius buvo ir Klaipėdoje), neturėtume stebėtis, kad šiuose miestuose į prašymą ar kausimą lietuviškai sulaukdavome „firminio“ atsakymo-įsakymo: „Govorite po ruski!“ („Kalbėkite rusiškai!“, rus.). Paradoksalu, bet sistema, vertusi kas antrą sovietinės imperijos gyventoją mokytis ir rusų kalbą – tai buvo daroma nuo 4-os klasės vidurinėje mokykloje – labiausiai pakenkė patiems rusakalbiams. Jie, dėl rusų kalbos „didybės“ sureikšminimo ar tiesiog elementaraus tingėjimo neišmokę vietinių gyventojų – lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, kazachų ir t.t. – kalbą, nesugebėjo perprasti jų siekius, papročius, tradicijas, lūkesčius. Tad, nors ir gyvendami vienoje ar kitoje imperijos įkaitėje-respublikoje visą savąjį gyvenimą, jie jokios pagarbos vietinėms kultūroms neišsiugdė (tokių „neardentaliečių“, deja, ne vien Baltijos šalyse esama ir dabar).
(Nuotraukoje – Justinas Marcinkevičius 7-ojo dešimtmečio pradžioje.)
Apie sovietinių propagandistų, partinėms bonzoms nuolankiai pritariant, atkakliai vykdytą nutautinimo – rusifikacijos – politiką galima kalbėti ilgai, nes kokčių anuometės tikrovės pavyzdžių yra apstu. Ką tik prisiminėme anuomet gyvenę (arba sužinojote gimę po sovietmečio) tai, kas skatino gausią kūrybinę inteligentiją, o ir daugumą lietuvių, dvasia ir sąžine kabintis į tautos pamatų pamatą ir pagrindų pagrindą – gimtąją kalbą. Svarbiausias vaidmuo neregimoje, tačiau kasdieną vykusioje žūtbūtinėje kovoje su rusifikacija teko kalbininkams, rašytojams, lietuvių kalbos mokytojams. Nei vienam blaiviai mąstančiam lietuviui netrūko supratimo, kad niekada nebepavyks atsikratyti šleivai kreivos, prorusiškai sovietinės betvarkės, jei rusifikacija pasieks savo. Kalbininkai nežiopsojo, ir tęsė dar XX a. pradžioje pradėtą pirmtakų darbą, tad vasarą po Lietuvą pasklisdavo etnografinės ekspedicijos, rinkdavusios ne tik vertingus eksponatus muziejams, bet ir įrašinėdamos negirdėtas dainas, užrašydamos naujus žodžius. Taip ir pririnko dvidešimties tomų Lietuvių kalbos žodynui bemaž dvylika milijonų žodžių: šiame kontekste anuometis posakis „velyk ir mogučij ruskij jazyk“ („didi ir galinga rusų kalba“, rus.) atrodo, švelniai tariant, kukliai.
Na, o Lietuvos rašytojai, net ir partinius bilietus kišenėse paslėpę, bei atiduodami nykią, bet privalomą duoklę ideologinei-propagandinei kūrybai, triūsė lietuvybei išsijuosę. Dvitomis 1977-ųjų leidinys apie tuomečius Lietuvos rašytinio žodžio kūrėjus suskaičiuoja daugiau nei du šimtus rašytojų, poetų. Absoliuti dauguma jų neišvengė tūpsnio prieš sovietinę ideologiją ir santvarką, vienų kūryboje ditirambų sovietijai yra daugiau, kitų – mažiau, tačiau kūrėjus vienijo supratimas apie lietuviško žodžio svarbą grumtynėse su rusifikacija. Ryškus švyturys šioje, lietuvybę puoselėjusioje, kultūrinėje kariaunoje – tegul ir suvaržytoje sovietinės ideologijos pančiais – buvo Justinas Marcinkevičius. Dievo duota ar paties įgyta išmintimi rašytojas aiškiai suvokė, kad tautinė sąmonė išliks gyva tol, kol skambės lietuviškas žodis, gyvuos lietuviška poezija, lietuviška pjesė vyraus teatre. Neabejojo jis ir istorijos išmanymo svarba tautos gyvastingumui, todėl ėmėsi kurti šlovingą Lietuvos praeitį budinančius draminius kūrinius.
Privalu paminėti ir kitus Justino Marcinkevičiaus vedamos kariaunos dalinius: gausius etnografinius ansamblius (vienam jų – Vilniaus universiteto kolektyvui „Ratilio“ – vadovavo šviesios atminties Zita Kelmickaitė), bemaž kiekviename kaime buvusias kapelas, daugybę chorų, folkloro festivalių „Skamba, skamba kankliai“ (ir daugelio kitų) bei Poezijos pavasarių rengėjus ir dar daugybę lietuvybės puoselėtojų. Gūdžioje rusifikacijos epochoje jiems nereikėjo „finansinės motyvacijos“, nesapnavo jie dosnių europinių projektų, o tenkinosi aplinkinių pagarba ir sąžinės paliepimu išsaugoti gimtąjį žodį, lietuvišką dainą, senuosius papročius. Verti pagarbos ir lietuvių teatralai, nusipelnė tautai kompozitoriai bei muzikologai, išsaugoję itin svarbias Dainų šventes, kuriose skambėjo lietuviška daina. Norėtųsi aršiems Justino Marcinkevičiaus peikėjams priminti, kad būtent jis dar 1988-ais ėmė viešai – televizijos forumuose, renginiuose – kalbėti apie lietuvių kalbos įteisinimo valstybine būtinybę. Būtent jis tarė įžanginę kalbą apie valstybinės statuso suteikimą lietuvių kalbai dar sovietinės Aukščiausios Tarybos posėdyje 1988-ųjų lapkričio 18-ąją: tądien už jo ir kitų delegatų pasiūlymą balsuota vienbalsiai – net sovietiniai kariškiai drausmingai kėlė savąsias letenas “už” – dar ir pasidžiauta plojant atsistojus.
Šiandieniai Justino Marcinkevičiaus kritikai – o anuomečiai komjaunimo aktyvistai, kadaise išsijuosę gyrę jo kūrybą – suktai nutyli jo kūrinių svarbą mūšyje su rusifikacija. Rankiodami anapilin iškeliavusio, tad ir apsiginti nebegalinčio Justino Marcinkevičiaus kūryboje juodvabalius, jie gudriai klaidina jaunąją kartą, neišmanančią kasdienės kovos su rusifikacija svarbą sovietmečiu. Neabejotina, kad vien dėl savojo svaraus indėlio į lietuvybės išsaugojimą aršaus nutautinimo laikmečiu, Justinas Marcinkevičius nusipelno didžiausios pagarbą bei tautos padėkos įamžinimą, atleidžiant jam žmogiškuosius paklydimus (kuris jo kritikų jau toks šventas, kad svaido jo kūrybos link neapykantos akmenis?). Akivaizdu, kad gudriai manipuliuodami jaunosios kartos neišmanymu apie sudėtingo ir sunkaus tautai sovietmečio tikrovę, šiandieniai Justino Marcinkevičiaus kritikai bando klastoti istoriją, ją interpretuoti vienpusiškai, formuodami ydingą istorinį daltonizmą. Visgi šių „juodųjų metraštininkų“ užmačioms lemta žlugti, nes Justino Marcinkevičiaus amžininkų atmintis dar gyva ir skaidri.
(Publikacijai naudotasi AIDAI.LT fotoarchyvu.)
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
