Nenuostabu, kad per pastaruosius metus žmonės pervargo nuo draudimų ir suvaržymų – stebina tai, kad po 30 metų Nepriklausomybės žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.
Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė – svarbiausia, kas ją apgins, kas dėl jos kovos, jei ne aš? Ir ėjo, kovojo, krito, savo krauju laistė žemę, plikom rankom stovėjo prieš tankus.
Tie, kurie neragavo Sibiro ir nepatyrė sovietinio teroro, su viskuo greit susitaikė, prie visko prisitaikė, gavo postų, šiltų vietelių, paplito liaudyje visokių tokių tiesų, pagal kurias imta ir gyventi: pvz., “Varnas varnui akies nekerta”, “Duoda – imk, muša – bėk”, “Nuo darbo būsi ne bagotas, bet kuprotas”, “Durnių ir bažnyčioj muša”, “Nevogsi – negyvensi”, “Gera širdelė – plika subinėlė”. Taip atsirado keistas nuosavybės suopratis: valstybės turtas yra visų – vadinasi iš fabrikų, gamyklų, statybos bendrovių galima tempti viską, tik sugebėk neįkliūti, vok protingai, gudriai, kai niekas nemato, kad nesėstum pats ir nenusitemptum su savimi kitų.
Taip įsigalėjo pažintys, naudingi ryšiai, įtakingi draugai, blatas. Taip, priklausyti nomenklatūrai, naudotis ypatingomis privilegijomis, būti kad ir menkiausiu niekingiausio skyriaus vedėju ar viršininku, galų gale dirbti mėsos kombinate ir turėti galimybę pavogti, išsinešti – va kas buvo laisvė.
Aš nežinau, bet žinantys pasakojo, kad į tuos mėsos perdirbimo kombinatus moterys ateidavusios labai lieknos ir gražios, o išeidavo tai jau visai kitokios, labai praplatėjusios per juosmenį ir šlaunis, taip sunkiai dėliojančios kojas. O jau ką reiškė būti prekybos bazės vedėju, tai jau tikrai nėra čia ką ir rašyti – neprisimenat patys – paklauskit tėvų ir senelių.
Taip didžioji dauguma buvo mulkinama tarybinio gyvenimo menamais privalumais, sovietinio marazmo prifarširuotais filmais ir animaciniais filmukais, pompastiškomis šventėmis, paradais, darbo kolektyvų našumu, socialistinio lenktyniavimo produktyvumu ir pan., o nepaklūstantys tokiems įstatymams buvo realiai persekiojami ir baudžiami. Jokios “anos” laisvos Lietuvos, jokių Kalėdų anei Velykų, jokių ryšių su užsieniu, jokių ilgų plaukų nei džinsų, jokios muzikos iš ten, jokių kelionių į ten, nes tai supuvę Vakarai.
Taigi laisvi patys sau buvo tie, kas turėjo privilegijų, gaudavo valdiškus butus, namus, mašinas, pirkdavo specialiose parduotuvėse, gydėsi specialiose ligoninėse, sugebėjo vogti, spekuliuoti, neįkliūti, turėjo įtakingų draugų. Atsirado dar vienas posakis: ” Ranka ranką plauna”.Visiems kitiems, nespecialiems, buvo penkmečiai, komjaunuoliškos statybos, kolūkiai, “kultūrkės”, tuščios parduotuvės, pora metų atidirbti kokiam Lietuvos pakrašty baigus mokslus, 10 metų stovėti eilėje norint gauti butą, baldų komplektą, nuolatinės mintys, iš kur gauti skanesnį kąsnį, dailesnius batus ir pan. Ir aš atsimenu tokį gyvenimą.
Tuo, kad Lietuva, vėl gali būti laisva, tikėjo tik maža dalis – mokytojai, kunigai, menininkai, žmonės, tik per plauką išvengę tremties ar emigracijos. Nereikia kaltinti, kad ne visi.
Ir visgi dėl tos laisvės ruseno viltis: atsirado Ezopo kalba, dėl lietuvybės (ypač Amerikoje) daug dirbo emigrantai, Lietuvoje Bažnyčia leido pogrindinį leidinį “Katalikų kronika”, kažkas ryžosi net susideginti (įvykių eiliškumas nesvarbu).
Ir štai 1988-ieji: sąjūdis. Sujudo, sukruto, subangavo, nuvilnijo Lietuva. Sunku dabar tada dar negimusiam, nemačiusiam, nebuvusiam kartu papasakoti, kaip buvo. Filmuota medžiaga – įrodymai, kuriais jaunimui dabar iš pirmo karto nelengva patikėti. Vis klausia, perklausia.
O paskui sakau, kad mus ištiko Laisvė. Kaip potvynis, gaisras arba infarktas. Niekas realiai nebuvo jai pasiruošęs, bet skubiai reikėjo kažką su tuo daryt. Laiko nebuvo. Jei jau nepriklausoma, jei išsivadavo iš Maskvos, reikia Europos ir pasaulio palaikymo, pagalbos, bendradarbiavimo. Gavo, viską, ko reikėjo. Ir dar daugiau.
Šiaip, įdomumo dėlei – ar atsimenate tą euforiją visko pradžioje? Kokią tautinę mokyklą sukursim, kaip gyvensime lyg Šveicarijoje, kaip visi mūsų kankintojai ir niekintojai už viską sumokės?
O gavome privatizaciją, vagnorkes, keistus keletą metų, kai studentai metė mokslus arba išėjo akademinių atostogų su mintimi, kad to mokslo niekam nereikia, nes Gariūnuose savaitgalį prekiaudamas gali uždirbti daugiau negu profesorius – aišku, prekės turėjo būti “einamos”.
Tik vėliau supratome, jog kai vieni kuo nuoširdžiausiai džiaugėsi mūsų laisve, dirbo jos įtvirtinimo vardan, kiti užsiėmė prichvatizacija ir tyliai dalinosi “grobį”. Nomenklatūra visais būdais tai, kas sukaupta, siekė ne tik išlaikyti savo rankose, bet ir perrašyti šeimos nariams, perregistruoti ar padovanoti, kad tik galėtų “legaliai” pasiimti dar daugiau.
Kas atsitiko? Žmonės, ilgus dešimtmečius gyvenę totaliam sovietiniam marazme, neturėję jokio nuosavo kapitalo, jokio supratimo apie garbę, laisvoje Lietuvoje gavo visas galias kurti įstatymus. Ir susikūrė palankius…sau.
O paskui ir tikrai prieita prie ES. Kiek rengimosi, komandiruočių, tikėjimo, kad esame laukiami, kad ši sąjunga tai jau tikrai mums leis ir išlikti savimi, ir gražiai įsilieti į jau garsiai ir maloniai skambantį darnų chorą.
Taigi 2004 m. gegužės 1 d. tapome ES nare. Aidėjo džiaugsmingos kalbos, dainos liejosi laisvai, visame tame reikale labai ryškus buvo toks vienas Petras, bet ne tas “Už Lietuvą, vyrai”, tas kitas.
Ne visi dorai suprato, kas ta Europos Sąjunga, nors po pačią Europą pasimalusių jau buvo. Valdžia sakė, kad bus gerai, kad Rusijai galėsime špygą parodyti, kad iš ES gausime pinigų, kad netrukus gyvensime kaip senieji europiečiai. Per vieną dieną iš postsovietinės Lietuvos tapome laisvais europiečiais. Ir tai tikrai buvo laisvė.
Aišku, buvo išankstinių sąlygų, pvz., Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Tartasi vienaip, išėjo kitaip, bet ką ten tas tūlas lietuvis žinojo, kaip ką reikia daryt? Tam yra protinga valdžia – tegu sprendžia.
Nereikia pamiršti, kad doram lietuviui taikos sąlygomis visada pirmiausiai rūpėjo savas kiemas: šeima, vaikai, ką padėti ant stalo, kad visi būtų sveiki, išeitų mokslus, išaugtų dori, gerbtų tėvą ir motiną, laimingai sukurtų savo šeimas, pagimdytų anūkų.
Lietuva iš tiesų pradėjo gauti ES pinigų, kurie labai prisidėjo prie mūsų konkurencingumo didinimo, ūkio augimo, kaimo plėtros, energetinio saugumo užtikrinimo, viešosios infrastruktūros gerinimo. Sparčiai pradėjome kilti ES akyse, mus gyrė, kitiems rodė kaip pavyzdį. Žinoma, Lietuva prisijungė prie Šengeno sutarties, kuri atvėrė mums sienas į Europą – judėkit, dirbkit, mokykitės, keliaukit laisvi kaip paukščiai visoje ES! Tai čia taip viskas puikiai atrodė iš šono.
Realybėje viešajame gyvenime atsirado daugybė administruojančių ir lietuvio gyvenimą reglamentuojančių struktūrų, Europos pinigai dažnai buvo naudojami ne pagal paskirtį, nesilaikant nustatytų reikalavimų, viešieji pirkimai neskaidrūs, nelogiški, reikalaujantys teisinio įvertinimo. Periodiškai gimdavo istorijų tai apie auksinius klozetus, tai apie auksinius šaukštus. Realybėje žmonės matė kasdien augančias kainas, skandinaviškų bankų, teismų, įvairaus plauko monopolistų, stambaus kapitalo galios augimą.
Žmonės pradėjo suprasti laisvės kainą ir… emigruoti. Nebūtinai pykstantys ant laisvos Lietuvos, dažniau negalėdami sudurti galo su galu, patenkinti minimaliausių gyvenimo poreikių, nesugebėdami tapti lyderiais, inovatoriais, verslininkais, nusivylę tais, kuriais tikėjo Nepriklausomybės pradžioje.
Tuštėjo kaimai, tuštėjo miesteliai. Nors aplinka, keliai ir keliukai buvo gražiai tvarkomi, jais vaikštančių ir važiuojančių mažėjo. Daug kur buvo įkurti bendruomenių namai, tik žmonės ėmė liūdnai juokauti, kad atsirado pagaliau kur mirusius kaimynus šarvoti. Gerai atsimenu tokio visiems žinomo politiko su pypke dantyse cinišką palinkėjimą per TV: “Taigi kovojome už laisvą Lietuvą – turime. Tegul važiuoja, tegu išvažiuoja, į jų vietą atvažiuos kiti – nematau problemos”.
Išvažiavo. Kiek ten dabar? Apie milijoną? Va jie ir nubalsavo už “Laisvę”. Už laisvę, tik be Lietuvos.
