Kada lietuviai krikštijosi, žinome bemaž kiekvienas – keturiais šimtmečiais vėliau, nei kiti europiečiai – o kada gi kaimynai lenkai krikštą priėmė? Neskubėkite ieškoti internete, nes pasufleruosiu: dar pirmame tūkstantmetyje, tad ir neturėtų stebinti, kad karalių mieste Krokuvoje aptikome viduramžių dvasia dvelkiančią šventovę, į kurią jus šįkart ir pasikviesiu. Krokuvos senamiestį juosia dailus skveras, šalia kurio ir stiebiasi dangun šv. Kryžiaus bažnyčios bokštas, pristatytas kiek vėliau, nei iškilo pati šventovė, nesenai minėjusi aštuonių šimtmečių jubiliejų. Neretai mes apsigauname, patekę į sakraliųjų pastatų vidų, manydami, kad matome išlikusį nuo pastatymo metų interjerą, menantį daugybę amžių. Geru pavyzdžiu galėtų būti ir dažna Lietuvos bažnyčia, bet kad jau atkakome į Krokuvą, tai pasidomėkim šv. Kryžiaus bažnyčios istorija bei architektūra.
Pirmąją Šventojo Kryžiaus bažnyčią XII–XIII amžių sandūroje įkūrė vyskupas Pełka. Vienas iš jo įpėdinių – Janas Prandota – 1244 m. bažnyčią atidavė Prądniko Šventosios Dvasios ordinui. Broliai turėjo vadovauti vietos parapijai ir ligoninei.
Tais pačiais metais rašytiniuose šaltiniuose buvo užfiksuotas ir vietos parapijos kunigas Tomas. Gotikinė Šventojo Kryžiaus bažnyčia buvo pastatyta senesnės šventyklos vietoje apie XIV amžiaus antrąjį ketvirtį. Greičiausiai tai buvo susiję su ligoninės svarba, nes ji buvo ne tik prieglauda vargšams, bet ir bendra ligoninė, skirta ligoniams, vaikams, nėščiosioms ir vargšams. Toks platus veiklos spektras hospisą pavertė didesniu ir svarbesniu už kitus („hospitale magnum“).
Akmenys, likę pastačius miesto gynybines sienas, buvo panaudoti bažnyčios statybai. Pirmoji – presbiterija, pastatyta iki XIV amžiaus trečio-ketvirto dešimtmečių, mūrinė nava baigta XIV amžiaus trečiajame ketvirtyje, o jos skliautai įrengti to amžiaus pabaigoje. XV a. pirmoje pusėje buvo pastatyta Šv. Sofijos koplyčia ir iš vakarų pusės prieangis, vėlesniais XV a. metais pakeltas į bokšto formą. 16 amžiuje prie bokšto buvo pristatyta Šv. Andriejaus koplyčia.
1528 m. sudegė bažnyčios vidus, dėl to buvo pažeisti skliautai, kurie iki XVI a. III ketvirčio buvo atstatyti: skliautas turėjo būti rekonstruotas jau 1533 m., bet darbas prie navos tikriausiai užtruko. Gaisras nusiaubė ir ligoninės pastatus, todėl tuometinis viršininkas Jonas iš Racibórz’o paprašė miesto tarybos pagalbos atstatymui.
Miestiečiai padėjo, bet reikalavo miesto atstovų įtakos ligoninės funkcionavimui, prisijungusių prie vienuolyno viršininko ir brolio ligoninininko. Vėlesniais metais tai sukėlė daugybę konfliktų, susijusių su vienuolių pastangomis tapti nepriklausomais. Vėlesniais šimtmečiais Šventojo Kryžiaus bažnyčia didelių pokyčių-perstatymų nepatyrė.
XIX amžiaus pabaigoje buvo atliktas kruopštus šventovės restauravimas, o 1886 m. miesto taryba paskelbė nutarimą nugriauti ligoninės pastatus, kad būtų pastatytas J. Słowackio vardo teatras. Tai buvo padaryta nepaisant to, kad žinomas tapytojas Janas Matejka ne kartą pasisakė už senųjų ligoninės pastatų išsaugojimą. Pastatai 1892 m. buvo nugriauti, įskaitant netoliese buvusią gotikinę Šventosios Dvasios bažnyčią. Iš viso sakraliojo statinių komplekso išliko tik šv. Kryžiaus bažnyčia.
Bažnyčia buvo pastatyta viduramžių miesto šiaurės rytinėje dalyje, netoli gynybinių sienų. Iš pradžių ji buvo apsupta parapijos kapinių ir buvo sujungta su nebeegzistuojančiais vienuolyno ir ligoninės pastatais, taip pat su bažnyčia ir Šventosios Dvasios ligonine. Kompleksą sudarė du buku kampu susijungiantys korpusai. Vieną jų užėmė vienuolynas, kitą, stovėjusį įstrižai į šiaurės vakarus, užėmė ligoninė, o jungtimi buvo Šventosios Dvasios bažnyčia. Prie šiaurinės jo sienos ribojosi seniausi komplekso pastatai (trapecijos formos) su vienuolynu.
Į pasaulio pasaulio šalis orientuota Šv. Kryžiaus bažnyčia gavo kvadratinę, mūrinę ir virš dviejų metrų mūrinę navą bei siauresnį ir žemesnį, stačiakampį, mūrinį prieangį. Iš vakarų pusės prie navos XV a. pirmoje pusėje buvo pristatytas keturkampis prieangis, o to paties amžiaus pabaigoje iškilo šešiaaukščio bokšto priestatas. Iš pradžių tai nebuvo planuota, nes vakarinis navos fasadas XV amžiaus pradžioje buvo padengtas paveikslais (Golgota, Getsemanė), ideologiškai susijusiais su aplink bažnyčią besidriekiančiomis kapinėmis.
Prie navos iš pietų pusės buvo pastatyta vienpusė Šv.Sofijos koplyčia, o prie šiaurinės koplyčios sienos pristatyta ilga zakristija. 16-ame amžiuje į šiaurę nuo bokšto buvo pastatyta Šv. Andriejaus koplyčia su kripta viduje. Išorėje bažnyčia buvo apjuosta kontraforsais ir karnizu. Langai dažniausiai buvo ogivališki su trafaretu, o iš rytų pusės – mūrinis koplytstulpio frontonas puoštas ogivaliniais lipdiniais.
Viduje triatramį navos skliautą remia vienas apvalus stulpas. Pažymėtina, kad jo branduoliui buvo suteikta forma, atitinkanti antikinės architektūros kanonus, nes ji turi savitą entaziją, t.y. išgaubimą, kuris sukuria derinį su cokolio lipdiniais bei kolonos-stulpo vieta. Dvylika jo briaunų išsiskiria, sudarydamos žvaigždės motyvą, aštuonios briaunos nusileidžia sienomis palei kontraforsų ašis, o keturios, einančios į kampus, išsišakoja, sudarydamos trijų atramų tarpatramį.
Vėlyvosios gotikos tinklinis altoriaus skliautas buvo padėtas 1530 m. ir padengtas polichromija su gėlių motyvais. Ant jo buvo sukurti Lenkijos karalystės, Sforcų ir Bonerių herbai. Presbiterijoje iš pradžių buvo puikus sakramentaras, sumontuotas ant pusapvalės kolonos su daugiakampiu postamentu, laikančiu kvadratinius rėmus, sudarančius nišą. Jos šonuose buvo baldakimo nišos su geležinėmis rankenomis, kuriose kadaise buvo medinės angelų figūrėlės. Be figūrų, interjeras buvo puoštas medžio raižiniais, o stogeliai virš nišų buvo su akmeniniais bokšteliais.
Kryžiaus bažnyčia – vienintelė iki šių dienų išlikusi gotikinė bažnyčia Krokuvoje, kuri tarp kitų Krokuvos sakralinių pastatų išsiskiria savo gotikinio stiliaus grynumu ir garsėja gražiu skliautu navoje, iš dalies rekonstruotu po gaisro 1528-ais. Sofijos koplyčioje yra unikali XVI amžiaus pabaigos vėlyvojo renesansinė klausykla – viena seniausių išlikusių Krokuvoje. Prie rytinės altoriaus sienos buvo aptiktos XV amžiaus sakramento liekanos. Ankstyvieji pakeitimai apima šiek tiek paaukštintą bokštą, pietinę koplyčią greta bokšto, dvejus neogotikinius laiptus prie navos šiaurėje. Viename iš jų įmūrytas akmeninis portalas gali priklausyti nugriautai viduramžiškai Šventosios Dvasios bažnyčiai.
Pasidairykim dar šiek tiek šv. Kryžiaus bažnyčios viduje.
Prisėdęs tuštutėlėje šventovėje, menančioje tolimus viduramžių laikus, prisiminiau savąsias mintis prie skruzdėlyno: sykį, vaikštinėdamas vilniškiam Verkių regioniniame parke, aptikau didžiulį skruzdėlyną. Prisiartinęs, gėrėjausi skruzdėlių armijos darbu: didžiulės juodos darbininkės buvo smarkiai užsiėmusios savaisiais reikalais, tad į mane dėmesio nekreipė, o triūsė išsijuosusios. Apsisukęs eiti tolyn, pastebėjau, kad netyčiomis esu vieną skruzdėlytę numynęs, ir susimąsčiau: štai, skruzdėlynu ir jo gyventojomis gėriuosi, grožiuosi dailiai suręstu skruzdėlyno aptvaru, aiškiai suprantu, kad tai darbščių ir naudingų miškui padarėlių buveinė. Tačiau, kad labai jau gailėčiau tos vienos numintos skruzdėliukės, tai negalėčiau pasakyti – antai, kiek dar jų darbuojasi. Ar nebus mūsų maldos ir prašymai Viešpačiui bergždoki, nes vargu ar jam rūpi ta žmogiškoji Žemės skruzdėlytė, kai visu žmonijos skruzdėlynu rūpintis Jam yra tikras vargas: tiek kvailysčių ir banalybių žmogus tebekrečia trečiajam tūkstantmečiui įsibėgėjus, kad kartais Dievas, turbūt, suabejoja mūsų susiteiktu statusu „homo SAPIENS”. Filosofinės nuotaikos apniktas, atsisveikinau su įdomiąja šventove, ir nukulniavau rinkti medžiagą kitiems pasakojimams apie karalių miesto įžymybes – skaitysite panašias apybraižas jau netrukus.
Kelionėje į vieną Krokuvos įžymybių mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas, o jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų – prenumeruokit AIDUS.
