Nužudžius Rusijos fiurerio opozicionierių Borisą Nemcovą, jo šalininkai mitinguose (kai jie dar buvo leidžiami) nešdavo Nemcovą vaizduojančius plakatus, kuriuose būta asocijuojančio su rusišku vardu Boris užrašo „Borisj!” („Grumkis!”, rus.). Nemcovas, it į vandenį žiūrėdamas, nuspėjo visus kruvinojo imperijos diktatoriaus veiksmus, t.t. ir agresiją Ukrainoje. Organizavęs mitingus prieš Krymo okupaciją, opozicionierius diktatoriui pabodo, ir buvo pašalintas samdytų žudikų. Šie vėliau „išaiškinti” ir nubausti laisvės atėmimo bausmėmis, nors nusikaltimo gijos aiškiai driekiasi į Kremlių. Netekusi žodžių į vatą nevyniojusio lyderio, Rusijos opozicija ilgainiui išsilakstė, emigravo arba buvo represinio aparato bemaž galutinai nuslopinta.
Gana menką ir miglotą permainų Rusijoje regimybę teikia kitas Borisas – kandidatuojantis į „deržavos” lyderio postą Borisas Nadeždinas. Įdomu tai, kad Nadeždino pavardė turėtų būti kildinama iš rusiško žodžio „nadežda” („viltis”), tad, rodos, atsiranda „viltingojo Boriso” tikimybė. Kandidatas, remiamas visų užsienyje šiltai įsikūrusių Rusijos opozicionierių, deklaruoja neįprastai progresyvias idėjas. Terminą „neįprastai” verta naudoti, nes šiandienė Rusijos visuomenė skandinama šovinizmo, nacionalizmo, didžiarusiško pasipūtimo, neapykantos kitataučiams nuotaikose. Šį melagienų ir aršumo kokteilį kasdieną pila iš putininės žiniasklaidos kloakų visas tuntas gerai apmokamų propagandistų.
Borisas Nadeždinas neatsirado iš nežinios, o savąją politiko karjerą plėtojo iš Rusijos Dūmoje (pavadinimu, bet ne esme artimoje Seimui valdžios institucijoje), teko jam pabūti ir kooperatoriumi praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Didžiulės eilės šaltyje mindikuojančių rusų šiomis dienomis laukė ir tebelaukia eilėse pasirašyti už Nadeždino kandidatūrą. Diktatoriaus parankiniai sumaniai pakeitė kandidatų registravimo tvarką, kad reikiamas parašų skaičius turėtų būti surinktas ne tik didžiuosiuose imperijos miestuose, bet ir atokiuose regionuose. Nadeždinui tenka rinkti aukas ir nuomotis patalpas, organizuoti parašų rinkimą tolimuose Rusijos užkampiuose, nepamirštant, kad viską stebi budrios akys Putino „ochrankos” (represinis carinio režimo apsaugos organas iki 1917-ų bolševikinio perversmo Rusijoje).
„Persona non grata” valstybiniuose žiniasklaidos kanaluose paskelbtas Nadeždinas savojoje programoje dėsto racionalias mintis: visų opozicionierių išlaisvinimą iš kalėjimų, žodžio ir žiniasklaidos realias laisves, nedelsiamą karo Ukrainoje nutraukimą (tik ar atsitraukiant agresorės kariuomenei iš visų užgrobtų žemių?), Rusijos gręžimąsi/gryžimą link europietiškų vertybių ir santykių su Europa normalizavimo. Žodžiai ir lozungai drąsūs bei gražūs, tik ar realistiški? Opozicionierių išlaisvinimas ar žiniasklaidos laisvės įgyvendinimas keblumų, rodos, nesukeltų, o kaip gi karo Ukrainoje pasekmės: reparacijos, Krymo ir kitų formaliai įtrauktų Rusijos jurisdikcijon teritorijų sugrąžinimas, jose gyvenančių žmonių pilietybės keitimas iš rusiškosios į Ukrainos – kiek visa tai realu? Europa bei kitos civilizuotos šalys ims, ir akimirksniu užmirš, kad radikalizuota Rusijos visuomenė iki šiol plyšauja „Krym naš!” („Krymas mūsų!”, rus.), o ir dažnas rusas ne tik pateisina, bet ir remia agresiją Ukrainoje?
Kita vertus, ar Nadeždinas nėra bičiulis Kremliuje irštvą susisukusių „silovykų” (jėgos struktūrų įtakingų asmenų, žarg. rus.), norinčių tik pakeisti kitu įkyrėjusį ir su tikrove senai nebesusišnekantį diktatorių? Ar Nadeždinas nėra bandymas pakeisti formą, bet ne esmę, ją sumaniai paslepiant po kandidato-opozicionieriaus įvaizdžiu? Painiuose Rusijos politiniuose žaidimuose, kur niekas neturi galimybės laimėti rinkimus, neturėdamas menkesnės ar platesnės „sylovykų” paramos, yra itin sunku atrasti tiesos grūdą, jei tik apkritai jo „deržavoje” esama. Viltingiau nuteikia nebent šimtai tūkstančių rusų, aukojančių Nadeždino rinkiminei kampanijai lėšas, ir valandas šąlančių ilgose parašų rinkimo eilėse. „Viltingojo Boriso” rėmėjų gretos liudija, kad viltis miršta paskutinė, o engiamoje Rusijos visuomenėje dar yra nepraradusių blaivų protą, nors ir smarkiai įbaugintų.
