Laiko tėkmės nešamos, nenumaldomai tolsta užmarštin to laikmečio detalės, blanksta ir išmoktos pamokos apie kultūrinio savitumo saugojimą. Tik paskutinis naivuolis arba veidmainis gali teigti, kad nieko doro neišmokome sovietinės propagandos ir nutautinimo sąlygomis. Išmokome branginti lietuvišką žodį, lietuvišką posmą, lietuvišką dainą, branginome lietuviškus menus. Savitą braižą įgavo lietuviškoji fotografija, toli pralenkusi propagandinių klišių atgyvenas, giliai kapstėsi sielų kertelėse lietuviškas kinas. Slopinamas ir varžomas, visgi atsilaikė lietuviškas rokas, neišdavė lietuvybės ir estrada. Šįkart ir nukeliausime į estradinės muzikos praeitį, nuklysdami toli už Lietuvos ribų, prisimindami bendrą muzikinį kontekstą.
Dairydamiesi į Baltijos šalių nacionalinę sudėtį, kaipmat pastebėsime akivaizdų skirtumą: sovietmečiu Lietuvoje rusakalbių gyventojų nuošimtis neviršijo dešimties, kai mūsų šiaurinėse kaimynėse jis artėjo prie pusšimčio. Naivoka būtų aiškinti tokį kontrastą vien su Rusija besiribojančiomis latvių ir estų teritorijomis. Lietuva tebeturi ilgą sieną su Gudija, kuri metams bėgant vis labiau rusifikuojama, turime ir sieną su Karaliaučiaus sritimi. Kodėl gi sovietmečiu neatrodėme tokie patrauklūs imigrantams iš “plačiosios tėvynės”, nei Latvija ar Estija. Atkaklus partizaninis pasipriešinimas pokariu turėjo tam įtakos, tačiau reikšmingu buvo ir lietuvių požiūris į rusifikaciją: anuometę “valstybinę” kalbą mokėmės uoliai, bet jos nemėgome.
Šiandieną daugelis jau ir primiršę tuomečių VIA – vokalinių-instrumentinių ansamblių – pavadinimus, nors dauguma kolektyvų, apie kuriuos kalbėsime, yra koncertavę Lietuvoje, o kai kurie iki šiol muzikuoja. Estradinių kolektyvų sovietų imperijoje buvo labai daug, tad apsiribosime tik žinomiausiais, stengdamiesi aprėpti įmanomai platesnę kelionių praeityje geografiją. Dažno VIA muzikinius įrašus rasite Youtube platformoje, tad nesiplėsiu pasakodamas muzikines biografijas, nes mūsų domėjimosi objektas kitas – rusifikacijos skverbimasis į estradinę muziką. Beje, lietuviškų estradinių kolektyvų įrašuose su žiburiu terastum vieną-kitą dainą rusiškai, pvz. porą tokių įrašiusi vilniškė “Nerija” pagrįstai susilaukė nusivylimo.
Žinomiausias sovietmečio azerų VIA “Gaja” dažnai rodytas sovietinės maskolinės televizijos, į programą visuomet “įpindavo” dainas rusų kalba.
Uzbekų VIA “Jalla” muzikuoja iki šiol, sovietmečiu populiariausios kolektyvo dainos atliktos rusiškai, žinomiausia – “Uč kuduk” (“Trys šuliniai”, uzb.)
Kartvelų ansambliы “Orera” buvo dažnas svečias sovietinėje maskolijos televizijoje, populiariais tapo rusiškai sudainuoti “Topolia” (“Topoliai”, rus.)
Laukiamas svečias Lietuvoje buvo Gudijos VIA “Pesniary” (“Dainorėliai”), ryžęsis tiems laikams drąsiam Gudijoje žingsniui – dainoms gudų kalba.
Estų dainininkas Jakas Joala nesidrovėdamas traukė dainas rusų kalba, tad jį mielai kviesdavosi maskolijos televizija.
Kita estė – Anna Veski – itin išpopuliarėjo noriai atlikdama rusų kompozitorių kūrinius.
Estas Tynisas Miagis rusiškai sudainavo 1980-ųjų olimpiadai maskolijoje skirtą dainą, įrašė jos klipus, ir akimirksniu tapo žinomas visoje sovietijoje.
Vienas garsiausių sovietmečio kompozitorių – R.Paulsas – kūrė dainas Rusijos dainininkams.
Latvei Laimai Vaikulei žinomumą sovietų imperijoje atnešė rusiškai atliktos dainos: “Vernisaž”, “Ješčio ne večer” (“Dar ne vakaras”, rus.) ir kitos.
Latvių kolektyvo “Remix” lyderis Igo (Rodrigo Fominas) išgarsėjo 1986-ais Vilniuje rusiškai atlikta daina “Putj k svetu” (“Kelias į šviesą”, rus.)
A.Mažukovo dainas rusiškai atliko įvairių tautybių daininkės, jų tarpe – A.Veski, S.Rotaru, B.Petrikytė.
Aktyviai dainuoti estradines dainas rusiškai nutarė lietuvaitė Birutė Petrikytė.
Stopkadre matome B.Petrikytę, traukiančią dainą “Žoltoglazaja noč” (Geltonakė naktis”, rus.) maskolijos Kremliaus didžiojoje kolonų salėje 1982 m.
1986-ais Vilniuje vykusiame maskolijos televizijos konkurse “Pesnia-86” (“Daina-86”, rus.) B.Petrikytė traukė rusų kompozitorių dainą “Ščiastja tebe, Litva” (“Laimės tau, Lietuva”, rus.), kuomet kiti konkurse dalyvavę lietuvių dainininkai bei kolektyvai dainavo lietuviškai, nepretenduodami į laurus.
Šiandieną dažnas Lietuvos dainorėlis mieliau plėšia dainą anglų, o ne lietuvių kalba, nors gimtoji turėtų būti ir mielesnė, ir brangesnė. Belieka tik pasidžiaugti, kad sovietmečiu lietuviai buvo atsparesni aršiam nutautinimo vajui, ir neįsileido rusifikacijos net ir į estrados tyrus. O kas dabar perša kitą kalbą atlikėjams: šlovės troškimas, turtų vajus ar siekis dažniau mirgėti beverčių glamūrinių naujienų skiltyse? O gal anglofikacija kuo nors pranašesnė už rusifikaciją, nes net radijo diktoriai iš paskutiniųjų stengiasi taisyklingai ištarti angliškus žodžius, gimtojoje kalboje nuolat darydami klaidas? Berods, sunkiai sekasi mums išmokti karčias ir skaudžias ukrainiečių tautos patirtis, kad tautos stiprybė yra daugiaamžėse tradicijose, tautiniuose rūbuose, gimtojoje kalboje, ir, aišku, širdžiai mielose dainose.
Pabuvoti praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas ir senųjų vaizdo įrašų stopkadrai.
