Apie priešrinkimines peripetijas kaimyninėje imperijoje jau rašyta nemažai, t.t. ir AIDUOSE. Kieno rankų korta yra B.Nadeždinas, ar jis yra savarankiškas kandidatas, neaišku. Vargu ar putininės diktatūros, regztos du dešimtmečius, sąlygomis gali atsirasti nepriklausomas kandidatas į aukščiausią imperijos postą. Atmesdami kitus, marionetinius bei neperspektyvius kandidatus, bandykime palyginti Nadeždino ir „nepakeičiamojo” Putino rinkimines galimybes. (Analizuodami, neturime pamiršti galimybės Rusijoje balsuoti terminalų pagalba – šie duomenys ypač lengvai klastojami diktatoriaus parankinių, tad Nadeždinas primygtinai ragina balsuoti tik įprastu būdu, t.y. pildant popierinį biuletenį.)
Diktatoriaus rankose milžiniška kišeninės žiniasklaidos imperija, dosniai šeriama biudžeto pinigais. Rusijoje net skurdžiausiuose namuose rasi garbingoje vietoje įkurdintą televizorių. Nuo pat sovietmečio ten tebegyva tradicija laisvalaikį eikvoti vėpsojimui į propagandiniais skiedalais atmieštas šou laideles ar šovinizmo ir neapykantos kupinas „diskusijas”. Nadeždino dispozicijoje tik jo paties internetinis portalas, aktyviai agituojantys blogeriai užsienyje, ribotos galimybės pasisakyti televizijoje rengiamuose kandidatų debatuose, gyvi susitikimai bei „stream” tipo – realiu laiku internete vykstančios – diskusijos. Žinant interneto sklaidos ribotumą beribiuose Rusijos toliuose, akivaizdu, kad Nadeždino ir Putino komunikacines galimybes reiktų apibrėžti santykiu 1 : 10, o gal ir dar mažesniu.
Gerokai pašalę ilgose eilėse, Nadeždino rėmėjai surinko pora šimtų tūkstančių parašų už saviškį kandidatą. Putino rinkiminis štabas skelbiasi surinkęs pustrečio milijono parašų, t.y. bent dešimt kartų daugiau nei Nadeždino rėmėjai. Kas gi galėjo būti tais Putino fanais, palaikysiančiais jį ir rinkimų metu? Pirmiausia – karinio komplekso įmonių darbuotojai, dirbantys trimis pamainomis už gerus pinigus. Jiems Putino ir jo klikos sukeltas karas yra reta galimybė šiek tiek pagerinti nedžiuginančią finansinę padėtį. Rems diktatorių ir kariškiai, Rusiją teroro pančiais apraizgiusi saugumiečių armija, giliai įklimpusi kyšiuose valdininkija. Daugiau nei du dešimtmečius regzta „valdžios vertikalė” – besaikio vogimo, korupcijos, piktnaudžiavimo pareigomis, aplaidumo sistema – prigimdė aibę parazitinių biurokratų, atsidavusių diktatoriui ir jo sukurptai Rusijos skurdinimo bei išvogimo galimybei. Išsijuosę rems cariuką ir melagienas kurpiančios putininės klaidasklaidos apkvailinti pensininkai.
Nadeždino rėmėjų armijoje – visiškai kitoks kontigentas. Išprusęs jaunimas, studentai, priverstinai emigravę vyrai, vengę patekti karo mėsmalėn, mobilizuotųjų artimieji bei jie patys, galutinai nuskurdinti ir nepraradę sveiką nuovoką senjorai, norintys laisvai keliauti Europoje ir kitur vidutiniosios klasės atstovai. Nors ir paradoksalu, bet Nadeždiną turėtų remti ir Rusijos oligarchai, kurių prisivogtiems turtams sankcijos atsiliepė skaudžiai. Rodos, kiekvienas sąžinės ir proto tebeturintis rusas turėtų balsuoti už nedelsiamą žudynių sustabdymą, nes žūsta ar yra sužalojami tūkstančių tūkstančiai Rusijos piliečių. Gražūs lozungai, deklaruojami Nadeždino (kadre viršuj) turėtų būti priimtini daugumai vagių šutvės nutąsytos šalelės piliečių, tačiau rinkimų rezultatų klastojimas joje įgavęs neregėtus, nebent su gudiškaisiais palygintinus, mastus. Tad neaišku, ar sužinosime tikrovę.
