AIDAI

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena (II)

Dairydamasis švč. Trejybės bažnyčioje ir dominikonų vienuolyno erdvėse, išsyk susivokiau, kad objektai pernelyg įspūdingi ir vaizdais, ir dydžiu, kad jungti juos į vieną pasakojimą. Tad šįkart toliau dairysimės į nuostabius šventovės bei jos koplyčių dekorus, o kitąkart suksime ienas į vienuolyną. Pradžiai darsyk peržvelkime nuo pat viduramžių besidriekiančią bažnyčios istoriją. Dominikonai su šv. Jaceku priešakyje į Krokuvą atvyko iš Bolonijos 1222 m. Juos atvežė Krokuvos vyskupas Iwo Odrowąż, kuris dominikonams padovanojo iš dalies medinę, iš dalies mūrinę Šv. Trejybės parapinę bažnyčią, perkeldamas parapiją į naująją vietą. 1223 m. kovo 12 d. bažnyčia pašventinta. Po totorių invazijos 1241 m. dominikonai pradėjo statyti naują gotikinę bažnyčią ir vienuolyną. Iš pradžių tai buvo trijų navų salė, kuri XIV ir XV amžių sandūroje buvo perstatyta į bazilikinę bažnyčią. Iki XIX amžiaus vidurio vienas iš būdingų šventyklos išorinės išvaizdos elementų buvo mūrinis bokštas-varpinė, stovinti laisvai priešais bažnyčios fasadą Stolarska gatvėje. Po 1850 m. gaisro mieste iš bažnyčios varpinės liko tik apdegusios sienos, kurios buvo išardytos atstatant bažnyčią. 1876 ​​m. vietoje bokšto prie šventyklos fasado buvo pristatytas neogotikinis portalas. Jis uždengė gotikinį XIV a. pagrindinio įėjimo portalą, kuris, be kita ko, buvo atnaujintas 1893 m.

Bažnyčios puošnumą sustabdė baisus 1850 m. Krokuvos gaisras. Išdegė visas interjeras, išskyrus kai kurias koplyčias, sugriuvo navos skliautas. Iškart po gaisro prasidėjo visapusiška šventyklos rekonstrukcija. Darbai truko 1850–1884 m., jiems vadovavo architektas Teofilis Żebrawskis. Apdegusios sienos buvo tokios silpnos, kad teko išardyti dalį fasado, kuriam grėsė griūtis. Pradėjus rekonstrukciją paaiškėjo, kad apatinės sienų ir stulpų dalys buvo per daug pažeistos, kad galėtų atlaikyti naujojo skliauto svorį. Todėl stulpai buvo laikinai paremti medinėmis atramomis ir suveržti metaliniais lankais. 1853-1854 metais rekonstrukcijos tempas buvo labai lėtas, tačiau, be kita ko, pavyko importuoti naujus vokiečių menininko Hübnerio vitražus. Kitais metais buvo atnaujinti statybos darbai, atremiant įtrūkusias sienas ir uždengiant jas skliautu, paremtu mūriniais stulpais, įsiterpusiu tik akmeniu. Išėmus atramas iš po pagrindinės navos skliauto arkų, 1855 metų balandžio 12 dienos rytą dalis skliauto ir sienų sugriuvo, apgadino kaimyninį namą.

Ši statybų nelaimė sukrėtė Krokuvos visuomenės nuomonę. Ypač kritikuojama buvo taupymo politika renkantis medžiagas. Siekiant užtikrinti tinkamą kontrolę, 1856 m. buvo įkurtas specialus konservavimo komitetas. Surinkus reikiamas lėšas ir nuvalius griuvėsius, tik 1858 m. buvo pradėti dėti nauji stulpų pamatai. Po trejų metų šonines navas uždengė stogu, o 1863 metais – pagrindinę navą. Pagrindiniai rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1872 m. Dėl to šventovės išvaizda patyrė didelių pokyčių, kuriuos kritikavo meno sluoksniai. Be kitų, ypač stipriai kritikavo skulptorius Edwardas Stehlikas. Vėliau neogotikos dvasia interjerą ir eksterjerą sutvarkiusio neogotikos stiliaus architekto mėgėjo kunigo Mariano Pavonio veikla taip pat sulaukė daugybės priekaištų. Tuo metu buvo pastatytas dabartinis pagrindinis altorius, prekystaliai, konfesijos. Po rekonstrukcijos, 1884 m., bažnyčia buvo pašventinta. Nuo 1957 m. bažnyčia turi mažosios bazilikos statusą. 2016 m. spalio 19 d. bazilikoje vyko laidotuvių mišios ir atsisveikinimas su kino režisieriumi Andrzejumi Wajda. 2018 m. sausį pradėtas visapusiškas šventyklos interjero atnaujinimas.

Šiandien Šv. Trejybės bažnyčia yra trijų navų gotikinė plytų ir akmenų šventykla, pastatyta Krokuvai būdingoje stulpų-kontraforso sistemoje su pailga presbiterija, kuri baigiasi tiesia siena. Bažnyčioje, šalia pagrindinio altoriaus, palaidotas kunigaikštis Leszekas Juodasis, miręs 1288 m. Bažnyčios presbiterijoje taip pat yra bronzinė iškilaus humanisto Pilypo Kalimacho, mirusio 1496 m., lenta, kurią sukūrė Veit Stoss. Vargonus 1890 m. pastatė Rieger Brothers kompanija iš Jägerndorfo kaip opus 756. Instrumentas turi 30 stotelių, mechaninį grojimo mechanizmą ir pneumatinį registro judesį. Tai vertingas ir įdomus romantiškos vargonų konstrukcijos pavyzdys, išlaikęs originalią garso koncepciją iki šių dienų.

Toliau žengti ramiame susikaupime kartu su mumis, ir grožėtis švč. Trejybės bažnyčios Krokuvoje puošmenimis kviečiu AIDŲ prenumeratorius.

Norite matyti visą turinį?
Prenumerata 1 eur / mėn.

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE