Yla išlindo iš maišo pačioje pradžioje, kai iš Amerikos (rodos, ne nuo stogo) atskridęs Karlsonas pavadino karą Ukrainoje „konfliktu”. Matyt, buvo tvirtai sutarta daiktus ir reiškinius vadinti ne savo vardais, o apibendrinimais: „panašus į pirštą, bet visgi nevisai pirštas”. Interviu šį užsakomąjį monologą nepavadinsi, nes aiškiai nepatogiai jautęsis diktatorius buvo ne kartą grubokai Karlsono pertraukinėjamas ar replikuojamas. Pseudoistoriniai postringavimai apie Ukrainos praeitį, apie kažin kokią tai „novorosiją”, pasvaičiojimai apie I tūkstantmečio laikų įvykius bei kitos blevyzgos verčia ir mus pasidairyti praeityje, tik galbūt ne tokioje tolimoje. Apie imperijos „vladykos” kūno kalbą, išdavusią porinamas melagienas, šnektelsime vėliau, o dabar paviešinkim tai, ką diktatorius suktai nutylėjo.
Apybraižos pradžioje matote miestą Krymo pusiasalyje – Bachčisarajų XVIII amžiuje, pavadinimas aiškiai suponuoja ryšį su šiuolaikinės Turkijos istorija. Miestas taip vadinasi iki šiol, nes absoliuti dauguma Krymo praeities sąryšio su Rusija neturi. Dar XVI amžiuje Krymo chanatas kas pora metų surinkdavo ~150 tūkstančių karių armiją, traukdavusią į žygius Rusijoje. Vėliau pusiasalis pateko Osmanų imperijos įtakon, ir tik XVIII amžiaus antroje pusėje, po eilinio Turkijos-Rusijos karo, buvo pastarosios užgrobtas 1772-ais metais. Rusijos protektoratu dešimtmetį pabuvusį Krymą imperija galutinai prisijungė 1783-ais. Verta prisiminti ir po II pasaulinio karo stalininių emisarų vykdytą Krymo totorių masinę deportaciją, kurios metu ištremta apie du milijonus žmonių. Krymo istorija tuo gana panaši į Karaliaučiaus srities, kurios vietiniai gyventojai pabėgo nuo atėjūnų, arba buvo represuoti.
Taip atrodė Bachčisarajaus miestas Kryme XIX amžiaus antroje pusėje – jokių slaviškos architektūros bruožų.
Dar įdomiau, kad teritorijose, kurią imperijos cariukas bando priskirti mistinei „novorosijai”, aiškus ir lietuviškas atspindys: antai, dabartinės Odesos vietoje būta tvirtovės su uostu, vadintos Kociūbėjumi. Lietuvos didžioji kunigaikštystė šią teritoriją kontroliavo XIV amžiaus antroje pusėje, tad galbūt yra prasminga – „deržavos” vaduko „logika” vadovaujantis – reikšti ketinimus atkurti LDK XIV amžiaus sienose? Išties, gali pakliūti į siaubingus paistalus bei išsigalvojimus, jei nukrypsi į nesveikų putininių fantazijų tankmę. Beje, XIX amžiaus pabaigoje vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, Odesoje gyveno mažiau nei pusė rusų: įvertinant anuomet vykdytą imperinę rusifikacijos politiką, drąsiai galime teigti, kad rusų tautybę deklaravo dažnas kitatautis. Išskirtinė Ukrainos vadovybės tolerancija lėmė, kad Odesoje rusakalbiai iki šiol jaučiasi saugiai ir komfortabiliai.
Palikime kuriam laikui ramybėje Krymą, kurio tūkstantmetėje praeityje yra vos poros šimtmečių Rusijos įvykdyta okupacija. „Deržavos” „vladykai” postringaujant apie Ukrainai po įvairių istorinių peripetijų atitekusias teritorijas, dirstelkim į pačios Rusijos „plėtrą” naujausių laikų tėkmėje. Antai, po II pasaulinio karo sovietinei Rusijai „atiteko” – t.y. sovietų imperija okupavo – Karaliaučių ir jo sritį. Rūpestingai suskaičiavęs Ukrainai atitekusias Lenkijos, Vengrijos, ir net pačios „deržavos” teritorijas, tarptautinio teismo arešto orderiu apdovanotas istorijos „žinovas” primiršo, kad kam jau kam, o Rusijai Karaliaučiaus sritis niekada nepriklausė, tačiau dėl jos „vladykai” nekyla istorinių rebusų. Nekliūva jam ir II pasaulinio karo metu sovietų imperijos užgrobta, o šiandieną putininei Rusijos imperijai priklausanti Tuvos autonominė respublika pietų Sibire. „Prisijungė savanoriškai”, o gal „atiteko” – koks gi dabar skirtumas, jei eina kalba ne apie Ukrainą, o apie „didžiąją „deržavą”?
Chadžibėjaus – dabartinės Odesos teritorijoje buvusios Osmanų imperijos tvirtovės ir miesto – užkariavimo šimtmečiui skirta knyga, išleista 1889-ais.
Rusijos diktatorius daugel kartų, o ir Karlsono įrašytame pseudointerviu, yra teigęs, kad Ukraina yra dirbtinė, bolševikų stabo Lenino bei jo pasekėjo Stalino sulipdyta valstybė. Ukrainiečių istoriją palikime vertinti jiems patiems – turi šaunių istorikų, analitikų, žinovų, tad susitvarkys puikiai. Dirstelėkime į artimiausio diktatoriaus sėbro – marionetinio Gudijos cariuko – valdas: kada atsirado Gudija/Baltarusija vienoje ar kitoje valstybingumo formoje? Rezultatas yra toks, kokį diktuoja istorinė tiesa: iki XX amžiaus II dešimtmečio Gudijos/Baltarusijos nebuvo nei kvapo. Štai šią valstybę tikrai galime pavadinti sulipdyta Lenino sėbrų-bolševikų, nes Baltarusijos „sovietų socialistinės” respublikos įkūrimo data – 1918-ų gruodžio 31-a, t.y. kaimyninei šaliai tik kiek daugiau, nei šimtas metų. Tačiau jokių dirbtino Gudijos/Baltarusijos „sulipdymo” problemų „deržavos” caras nemato, nes parsidavęs jam Gudijos „batka” uoliai vykdo visus nukvakusio diktatoriaus įnorius.
Tiesa, patiems gudams tokio pataikavimo pasekmės yra itin liūdnos: prikaišymas rusiškais atominiais ginklais, sąstingio kamuojama ekonomika, marinamos gudų kalba bei kultūra, tarptautinė izoliacija ir t.t. Beje, kalbant apie teritorijų priklausomybės kaitą, prisiminkim, kad pokariu Lietuva ir Gudija/Baltarusija susitarė apsikeisti teritorijomis, tuomet mainais už Druskininkus bei jų apylinkes, Gudijai/Baltarusijai atiteko nemažai Lietuvos rytinių sričių. Taigi, kai susitariama civilizuotai, įsipareigojimai yra vykdomi nenukrypstant, jei tik netenka turėti reikalų su mele ir apgaulėje skęstančia „deržava”. Baigdami kelionę į istorinių faktų, o ne išsigalvojimų bei interpretacijų, plotmę, akyliau pažvelkim į apsimelavusio diktatoriaus povyzą. Nuolatinis kojų kilnojimas-perstatinėjimas, pūpsančio pilvo dangstymas kaklaraiščiu, nemandagių Karlsono pertraukinėjimų akceptavimas ir kitos kūno kalbos detalės nenumaldomai liudija, kad melagiui visgi nelengva buvo regzti savąją melagienos ir pseudoistorinių paistalų makalynę.
