Ką jau ten Džgantija ar kažin kokio ten Karakalos pirtys, jei net Valdovų rūmus miestiečiai ėmė ardyti plytomis, iki jie pavirto apleistais griuvėsiais, priglaudusiais tik benamius ir elgetas? Tąsė ir Karakalos palikimą gabalais Romos gyventojai, nes kam ten labai rūpėjo, kad prieš šimtus metų tai buvo įspūdingas terminių pirčių kompleksas. Ne kažin ką geriau sekėsi ir maltiškei Džgantijai, kurios apylinkėse tūkstančius metų gyveno žemdirbiai, netrukę šventyklos teritoriją paversti sąvartynu. Bėgo tūkstantmečiai, iki archeologai susivokė, kokį turtą turi nedidukame Xaghros miestuke Gozo saloje, o iki tol neišradingi poilsiautojai žymėjo neįmantriais įrėžiais žilą senovę menančius Džgantijos luitus. Eidamas virš žemės įrengtu taku link Džgantijos, matai jau gerokai vėliau gyvenusių žmonių apleistus statinius, grotų ir skliautinių rūsių liekanas, dar menkai archeologų teištirtas, tad Džgantijos muziejus neabejotinai pasipildys aibe radinių, kol kas glūdinčių paslaptis saugančiuose žemės kloduose.
Tokią išvydo Džgantijos šventyklą dailininkas XIX amžiaus viduryje.
Nepaisant to, kad „juodieji” kasinėtojai nemažą dalį šventyklos teritorijoje rastų artefaktų nuplukdė į turtingų kolekcionierių fondus, Džgantija išsyk sužavi žilos senovės dvelksmu ir atkurta autentiška dvasia. Pasidairęs į šventyklos praeitį bandančius rekonstruoti stendus, bandai įsivaizduoti būrius žmonių, prieš pusšešto tūkstančio metų velkančius daugiatonius blokus dievybių šlovinimo statiniui. Matyt, mums būtina lenktis vienam ar kitam dievui ar bent jau dievybei, prašant apsaugoti nuo mūsų pačių kvailumo, tingumo, prisitaikėliškumo pasekmių. Antai, įsibėgėjus XXI amžiui, prašome Viešpaties užtarimo nuo karo baisumų, meldžiame taikos ukrainiečių tautai, tačiau tas pats žmogaus (šiuo atveju – ruso) susimenkinimas leido subujoti nelabojo tarnų šutvei ir jos vadeivai, atnešusiems milijonams žmonių kančią ir vargą, o pačią agresorę įvėlusiems į šiurpią nuodėmę. Ką pamanys apie mūsiškę civilizaciją ateities kartos – duokdie, kad žmogelis nepabaigtų pats savęs – žvelgdamos į mūsiškes išlaidas ginkluotei?..
Nežinodami rato, Džgantijos statytojai milžiniškus blokus vilkdavo, kaišiodami po jais akmenis, panašesnius į rutulius.
Galim patogiai prisėsti šventyklos istoriją pasakojančiame muziejuje, bet verčiau traukti dairytis senoviniam statinyje.
Galim ir šiaip, ir taip filosofuoti apie žmogaus sąmonės pažangą per pusšešto tūkstantmečio, bet verčiau eikime grožėtis Džgantijos įdomybėmis.
Toliau dairytis prieistorinėse Džgantijos šventyklose Gazo saloje, Maltoje, kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus raginu prenumeruoti.
